ÀâòîÀâòîìàòèçàöèÿÀðõèòåêòóðàÀñòðîíîìèÿÀóäèòÁèîëîãèÿÁóõãàëòåðèÿÂîåííîå äåëîÃåíåòèêàÃåîãðàôèÿÃåîëîãèÿÃîñóäàðñòâîÄîìÄðóãîåÆóðíàëèñòèêà è ÑÌÈÈçîáðåòàòåëüñòâîÈíîñòðàííûå ÿçûêèÈíôîðìàòèêàÈñêóññòâîÈñòîðèÿÊîìïüþòåðûÊóëèíàðèÿÊóëüòóðàËåêñèêîëîãèÿËèòåðàòóðàËîãèêàÌàðêåòèíãÌàòåìàòèêàÌàøèíîñòðîåíèåÌåäèöèíàÌåíåäæìåíòÌåòàëëû è ÑâàðêàÌåõàíèêàÌóçûêàÍàñåëåíèåÎáðàçîâàíèåÎõðàíà áåçîïàñíîñòè æèçíèÎõðàíà ÒðóäàÏåäàãîãèêàÏîëèòèêàÏðàâîÏðèáîðîñòðîåíèåÏðîãðàììèðîâàíèåÏðîèçâîäñòâîÏðîìûøëåííîñòüÏñèõîëîãèÿÐàäèîÐåãèëèÿÑâÿçüÑîöèîëîãèÿÑïîðòÑòàíäàðòèçàöèÿÑòðîèòåëüñòâîÒåõíîëîãèèÒîðãîâëÿÒóðèçìÔèçèêàÔèçèîëîãèÿÔèëîñîôèÿÔèíàíñûÕèìèÿÕîçÿéñòâîÖåííîîáðàçîâàíèå×åð÷åíèåÝêîëîãèÿÝêîíîìåòðèêàÝêîíîìèêàÝëåêòðîíèêàÞðèñïóíäåíêöèÿ

Dabar jau mikliai atsistojau

×èòàéòå òàêæå:
  1. Mes mikliai pasiskirstome vaidmenis.

— TAIIIP! Tu, aš ir Radaras! Po mantija būsime nuogi. Per atestatų įteikimą! Bus superkieta!

— Taip, seksuali idėja.

— TAIP! — patvirtino jis. — Prisiek, kad prisidėsi. Radarą jau priverčiau prisiekti. RADARAI, JUK TU PRISIEKEI?

Radaras pasuko galvą ir prasimerkė.

— Prisiekiau, — burbtelėjo.

— Na, tai ir aš prisiekiu, — tariau.

— TAIP! — Benas atsigręžė į Leisę. — Aš tave myliu.

— Ir aš tave, Benai.

— Ne, aš tave myliu. Ne kaip brolis ir draugas, o kaip nusitašęs bernas myli karščiausią pasaulyje paną.

Ji nusišypsojo.

Žengiau artyn nenorėdamas, kad jis dar labiau apsikvailintų, ir uždėjau ranką ant peties.

— Jeigu nori šeštą būti namie, laikas eiti.

— Gerai. Aš tik padėkosiu Bekai už tokį puikų vakarėlį.

Abu su Leise paskui Beną nulipome žemyn, jis atidarė Bekos kambario duris ir pasakė:

— Nerealus vakarėlis! Nors tu pati kaip šaltiena, gal tau gyslom ne kraujas teka, o skysta želatina! Bet ačiū už alų!

Beka tysojo lovoje viena, įbedusi akis į lubas. Į jį net nežvilgtelėjo. Tik sumurmėjo:

— Eik po velnių, šūdžiau. Tikiuosi, tavo draugužė tave šiuo tuo apdovanos.

— Buvo smagu šnektelėti, — be lašo ironijos tarė Benas ir uždarė duris, atrodo, taip ir nesupratęs, kad buvo įžeistas.

Ir vėl užlipę į viršų pasukome prie durų.

— Benai, alaus kardą palik, — patariau.

— Gerai, — sutiko jis.

Aš suėmiau už galo ir patraukiau, bet jis nepaleido. Jau norėjau aprėkti šitą girtuoklį, kai pastebėjau, jog jis negali jo paleisti.

Leisė nusijuokė.

— Benai, ar pats prisiklijavai prie alaus kardo?

— Ne, — atsakė Benas. — Superklijai priklijavo. Kad niekas niekada jo iš manęs nepavogtų!

— Geležinė logika, — labai ramiai tarė Leisė.

Mudviem su Leise pavyko nuplėšti visas skardinėles, išskyrus tą, kuri buvo priklijuota tiesiai prie Beno rankos. Kad ir kaip tampiau, Beno ranka klusniai sekė paskui skardinėlę it marionetė. Pagaliau Leisė tarė:

— Laikas važiuoti.

Ir mes išvažiavome. Beną saugos diržu pririšome ant užpakalinės sėdynės. Leisė atsisėdo šalia jo.

— Reikia žiūrėti, kad neprivemtų arba mirtinai neprisitvotų šita savo ranka.

Bet jis jau buvo sapnų karalystėj, todėl Leisė nesivaržydama jį apšnekėjo.

— Tiesiog gražu žiūrėti, kaip jis stengiasi, ar ne? Suprantu, kad persistengia, bet juk žmogui neuždrausi, ką? Jis toks mielas, tiesa?

— Turbūt, — atsakiau.

Beno galva mataravo į visas puses, lyg būtų buvus nepritvirtinta prie nugarkaulio. Nepasirodė man labai mielas, tačiau tebūnie.

Pirmiausia kitoje Džeferson Parko pusėje išleidau Leisę. Kai ji pasilenkusi pakštelėjo jam į lūpas, jis atsibudo ir murmtelėjo: „Taip.“

Praeidama pro mano pusę, ji metė: „Ačiū.“ Aš tik linktelėjau.

Nuvažiavau atgal per visą rajoną. Buvo jau ne naktis, bet dar ir ne rytas. Benas tyliai knarkė ant sėdynės. Sustojau prie jo namų, išlipau, atidariau slankiąsias dureles ir atsegiau jo saugos diržą.

— Einam, Benuli.

Jis sušnarpštė ir purtydamas galvą pabudo. Panoręs pasitrinti akis nustebo ant dešinės rankos pamatęs tuščią skardinėlę nuo alaus. Pabandė sugniaužti kumštį — skardinėlė truputį įlinko, bet jos nuimti vis tiek nepavyko. Valandėlę žiūrėjo į ją, tada tarė:

— Prie manęs prilipo Pabaisa.

Išsiropštęs iš vienatūrio, jis nusvirduliavo taku namo, ant priebučio atsisuko ir nusišypsojo. Aš jam pamojau. Skardinėlė irgi pamojavo.

14.

Kelias valandas numigau, paskui visą rytą studijavau surastuosius kelionių vadovus. Vidurdienį paskambinau Benui ir Radarui. Pirmiausia Benui.

— Labas rytas, saulute.

— O Dieve... — gailiai atsiliepė Benas. — Kūdikėli Jėzau, ateik ir paguosk vargšą senuką Beną. Viešpatie, pasigailėk.

— Yra visokių naujienų dėl Margo, — susijaudinęs pranešiau jam, — taigi atvažiuok. Skambinsiu ir Radarui.

Benas, atrodo, net negirdėjo, ką sakiau.

— Klausyk, kai devintą ryto į kambarį atėjo mama ir aš norėjau nusižiovauti, abu pamatėme ant mano rankos prilipusią skardinę. Ką tai reiškia?

— Superklijais tu sulipdei kelias skardinėles nuo alaus ir pasidarei kardą, tada jį priklijavai prie rankos.

— Aaa... Alaus kardas. Lyg ir prisimenu.

— Benai, atvažiuok.

— Senuk, klaiki savijauta.

— Tada aš pas tave nuvažiuosiu. Kada galima?

— Senuk, negalima pas mane važiuoti. Pirma turiu išmiegoti dešimt tūkstančių valandų. Išmaukti dešimt tūkstančių galonų vandens ir išgerti dešimt tūkstančių tablečių advilio. Pasimatysime rytoj mokykloje.

Giliai įkvėpiau tramdydamas įniršį.

Aš vidury nakties trenkiausi per visą centrinę Floridą, tame siaubingame girtuoklių vakarėlyje buvau vienintelis blaivus, todėl tave prisilakusį parvežiau namo, o tu...

Dar turėjau ką pasakyti, bet Benas atsijungė. Per patį pokalbį. Parazitas.

Laikas ėjo, aš vis labiau niršau. Vienas dalykas, kad jam nusispjaut į Margo. Bet iš tikrųjų išeina, kad jam nusispjaut ir į mane. Galbūt su manimi draugavo tik iš reikalo, nes neturėjo su kuo žaisti kompiuterinių žaidimų. O dabar kam jam taikytis prie manęs ar apsimesti, jog turime bendrų rūpesčių, juk prisiplakė prie Džeiso Vortingtono. Sumušė mokyklos stovėsenos ant statinės rekordą. Atėjo į išleistuves su šaunia pana. Ir pirma proga prisidėjo prie nykių išaušėlių brolijos.

 

Po penkių minučių vėl paskambinau, bet jis neatsiliepė, tada palikau žinutę balso pašte.

— Ką, Kruvinasis Benai, nori būti toks kietas kaip Čakas? Visada norėjai? Ką gi, sveikinu. Pasiekei tikslą. Abu jūs vienodi šūdžiai. Nebandyk skambinti.

Tada skambtelėjau Radarui.

— Labas, — burbtelėjau.

— Labas, — tarė jis. — Ką tik apsivėmiau duše. Gal vėliau perskambinsiu?

— Žinoma, — atsakiau stengdamasis nepykti.

Man taip norėjosi, kad kas nors padėtų susivokti Margo pasaulyje. Bet Radaras tau ne Benas, paskambino po kelių minučių.

— Velnias, buvo taip bjauru, kad valydamas dušą vėl apsivėmiau, o kai valiau naują balą, irgi apsivėmiau. Tiesiog amžinasis variklis. Jeigu nuolatos duosi man valgyti, vemsiu nesustodamas.

— Ar gali ateiti? O gal geriau man pas tave?

— Žinoma, ateisiu. Kas yra?

— Margo buvo gyva tame prekybos centre mažiausiai vieną naktį.

— Aš pas tave ateisiu. Po keturių minučių.

 

Lygiai po keturių minučių Radaras jau stovėjo už mano lango.

— Galiu tau pranešti, kad žiauriai susipykau su Benu, — tariau, kol jis lipo į vidų.

— Mane per daug kankina pagirios, kad galėčiau jus taikyti, — tyliai pasakė Radaras. Atsigulė į lovą, prisimerkė ir pabandė priploti pasišiaušusius plaukus. — Lyg būtų žaibas trenkęs. — Jis šnarpštelėjo. — Gerai, klok naujienas.

Atsisėdau į sukamąją kėdę prie rašomojo stalo ir ėmiau pasakoti apie savo naktinę išvyką į Margo vasarnamį, stengdamasis nepraleisti nė mažiausios smulkmenos, nes viskas gali praversti. Radarui lengviau negu man sekėsi išpinti visokiausias mįsles, tikėjausi, kad ir šitą įveiks.

Jis tylėdamas klausėsi, kol pasakiau:

— Tada paskambino Benas ir aš išvažiavau į tą vakarėlį.

— Ar turi tą knygą su užlankstytais kampučiais? — paklausė Radaras.

Atsistojęs palindau po lova ir ją ištraukiau. Radaras prikišo knygą prie akių ir markstydamasis nuo galvos skausmo ėmė sklaidyti lapus.

— Rašyk, — liepė. — Omaha, Nebraskos valstija. Sek Sitis, Ajova. Aleksandrija, Indiana. Darvinas, Minesota. Holivudas, Kalifornija. Alajansas, Nebraska. Taigi. Štai šitos vietovės jai — ar kam kitam, kas skaitė knygą, — pasirodė įdomios.

Radaras atsikėlė, mostelėjo dingti man iš kėdės ir atsisėdo prie kompo. Jis fantastiškai mokėjo spausdinti ir kartu kalbėtis su tavimi.

— Galima pasidaryti sudurtinį žemėlapį: įvesti į interneto žemėlapį savo geografinius pavadinimus, ir jis išspjaus įvairiausius maršrutus. Vargu ar Margo žinojo apie šią programą, bet vis tiek noriu pažiūrėti.

— Iš kur žinai visą šitą šlamštą? — paklausiau.

— Cha, primenu. Aš. Visą. Savo. Gyvenimą. Užsiimu. Om nictionary. Šįryt parėjęs namo net nenusimaudžiau, o visą valandą perrašinėjau straipsnį apie žuvį, kuri vadinasi jūrų velnias. Aš truputį trenktas. Gerai, žiūrėk.

Pasilenkęs ekrane, Jungtinių Valstijų žemėlapyje pamačiau kelis maršrutų zigzagus. Visų pradžia buvo Orlande, o pabaiga Holivude.

— Gal ji nori apsigyventi Los Andžele? — spėjo Radaras.

— Gal, — sutikau aš. — Bet vis tiek neatspėsime jos kelio.

— Tiesa. Be to, daugiau niekas nerodo, kad ji pasirinko Los Andželą. Džeisui ji minėjo Niujorką. O frazė „tu išvažiuosi į popierinius miestus ir daugiau iš ten negrįši“ lyg ir kalba apie kokį artimą pusmiestį. Nagų lakas galbūt irgi reiškia, jog ji tebėra kažkur šitame krašte. Manau, į vietovių, kur galėtų būti Margo, sąrašą reikėtų įtraukti ir miestą, turintį didžiausią pasaulyje rutulį iš spragintų kukurūzų.

— Ko gera, jos kelionė susijusi su Vitmeno žodžiais: „Aš — amžinas valkata.“

Radaras tebesėdėjo palinkęs prie klaviatūros. Aš nuėjau prie lovos.

— Klausyk, išspausdink man JAV žemėlapį, aš sužymėsiu taškus, — paprašiau.

— Galiu tai padaryti internete, — tarė jis.

— Bet aš noriu pamatyti, kaip atrodo popieriniame žemėlapyje.

Po kelių akimirkų spausdintuvas iškišo lapą, ir aš jį prisegiau

ant sienos šalia mano surastų pusmiesčių žemėlapio. Įsmeigiau smeigtukus į visus šešis miestus, kuriuos Margo ar kas kitas išsirinko tame kelionių vadove. Bandžiau žiūrėti į juos kaip į žvaigždyną, tikėdamasis išvysti kokį atpažįstamą kontūrą ar raidę, bet nieko neįžvelgiau. Taškai buvo išsidėstę kaip papuola, tarsi užrištomis akimis ji būtų laidžiusi į žemėlapį smiginio strėlytes.

Aš atsidusau.

— Žinai, kas būtų gerai? — paklausė Radaras. — Atkapstyti kokį nors patvirtinimą, kad per tas dienas ji tikrino savo elektroninį paštą ar šiaip buvo prisijungusi prie interneto. Aš kasdien ieškau jos vardo, nustačiau botą, kad man praneštų, jeigu tuo vartotojo vardu ji prisijungtų prie Omnictionary. Gaudau visų, kurie ieško frazės „popieriniai miestai41, IP adresus. Kol kas tuščias darbas.

— Nežinojau, kad tu šitiek daug darai, — pasakiau.

— Na taip. Stengiuosi, kaip norėčiau, kad kas nors stengtųsi dėl manęs. Mudu su Margo nebuvome draugai, bet ji verta, kad mes ją surastume, tiesa?

— Jeigu nesislapsto tyčia, — tariau.

— Ir taip gali būti. Visko gali būti. — Aš linktelėjau. — Ką gi, kol kas tiek. Gal pamikliname smegenis prie žaidimo?

— Kad neturiu nuotaikos.

— Tai gal paskambinam Benui?

— Ne, jis pašlemėkas.

Radaras pašnairavo į mane.

— Žinoma. Bet žinai, Kventinai, kur tavo bėda? Tu vis tikiesi, kad žmonės liausis būti, kokie yra. Aš, pavyzdžiui, irgi galėčiau pykti, kad tu esi siaubingai nepunktualus ar kad niekuo nesidomi, išskyrus Margo Rot Špygelman, ar kad nė karto nepaklausei, kaip man sekasi su Andžela, — bet man dėl to nei šilta, nei šalta, drauguži, nes tu esi tu. Mano tėvai sukaupę visą toną juodukų Santa Klausų, ir ką tu jiems padarysi? Tokie jau mano tėvai. Aš esu taip pasimaišęs dėl savo internetinės enciklopedijos, kad kartais net neatsiliepiu, kai skambina draugai ar mano mergaitė. Irgi normalu. Toks jau aš esu. Vis tiek tu mane mėgsti. Ir aš tave mėgstu. Tu smagus, protingas ir, nors vėluoji, galų gale vis tiek ateini.

— Ačiū.

— Na, aš neketinau tavęs girti. Tiesiog sakau: nustok manyti, kad Benas turi tapti toks kaip tu, o jis tegul nesitiki, kad tu būsi kaip jis, ir abu nustokite pūstis.

— Gerai jau, — sumurmėjau ir paskambinau Benui.

Žinia, kad pas mane sėdi Radaras, norintis pažaisti kompu, stebuklingai išgydė jam pagirias.

— Taigi, — tariau baigęs pokalbį, — kaip sekasi su Andžela?

Radaras nusijuokė.

— Super, vyruti. Tikrai super. Ačiū, kad paklausei.

— Skaistybės dar nepraradai? — paklausiau.

— Aš apie tokius dalykus nesipasakoju. Nors atsakau — dar ne. Be to, šį rytą pirmą kartą susipykome. Pusryčiavome Vaflių name, ir ji pradėjo skiesti, kokie nuostabūs tie visi juodi Santa Klausai, kokie šaunūs juos renkantys mano tėvai, juk taip svarbu, kad visų svarbių figūrų mūsų kultūroje, kaip Dievas ir Santa Klausas, nelaikytume vien baltaisiais. Atseit juodaodis Santa Klausas — dvasinė visos afroamerikiečių bendruomenės atrama...

— Apskritai aš jai pritariu.

— Na, mintis graži, bet nesąmonė. Jie gi neskelbia, kad Santa Klausas negras. Antraip patys juos darytų. Tačiau jie tik stengiasi visus supirkti, iš viso pasaulio sugabenti į savo namus. Pitsburge gyvena toks žmogelis, jo kolekcija tik truputį mažesnė už mūsiškę, tai jie vis stengiasi ką nors iš jo nupirkti.

Tada tarpdury prakalbo Benas. Matyt, jau kurį laiką ten stovėjo.

— Radarai, tai, kad tau nepavyko su ta dieviška pupyte suveikti oralinio sekso, yra didžiausia mūsų laikų humanitarinė tragedija.

— Kaip laikaisi, Benai? — paklausiau.

— Ačiū, senuk, kad parvežei.

15.

Nors iki baigiamųjų egzaminų liko viso labo savaitė, pirmadienį perdien skaičiau „Dainą apie save“. Norėjau nuvažiuot į paskutinius du pusmiesčius, bet Benui reikėjo mašinos. Poemoje aš jau ieškojau ne kokių nors užuominų, o pačios Margo. Dabar prisikasiau iki pusės ir vėl užkliuvau, vieną gabalą vis skaičiau, skaičiau ir niekaip nepajėgiau įkirsti.

„Manau, ilgai daugiau nieko neveiksiu, tik klausysiuos“, — rašo Vitmenas. Ir toliau du puslapius jis iš tikrųjų tik klausosi: garvežio švilpuko, žmonių balsų, operos. Sėdi ant žolės ir klausosi jį užliejančių garsų. Turbūt ir aš dariau tą patį: bandžiau įsiklausyti į menkiausius Margo skleidžiamus garsus, nes norėdamas juos suprasti pirma turėjau išgirsti. Iki tol iš esmės Margo aš negirdėjau — tik mačiau ją klykiant ir maniau, kad juokiasi, — o dabar suvokiau, jog tai mano darbas. Išgirsti jos operą, nors ir iš taip toli. Pačios Margo negalėjau girdėti, bet turėjau galimybę pasiklausyti, ką kadaise girdėjo ji, todėl atsisiunčiau Vudžio Gatrio albumą. Sėdėjau prie kompo užsimerkęs, pasirėmęs alkūnėmis ir klausiausi balso, atliekančio minorinę dainą. Ir šioje man visiškai nežinomoje dainoje bandžiau išgirsti balsą, girdėtą prieš dvylika dienų, bet jau neatpažįstamą.

Man klausantis kito mėgstamo jos dainininko, Bobo Dilano, namo grįžo mama.

— Tėtis parvažiuos vėlai, — pasakė neatidariusi mano kambario durų. — Gal padaryti mėsainių su kalakutiena?

— Nebloga mintis, — atsakiau ir vėl užsimerkęs įsiklausiau į muziką. Pakilau tik po pusantro albumo, kai tėtis pašaukė vakarienės.

 

Vakarieniaujant tėtis su mama aptarė padėtį Viduriniuose Rytuose. Nors dėl visko sutarė, vis tiek šaukė, kad šitas melagis, anas — melagis ir vagis, kad visi turėtų atsistatydinti. Aš susikaupęs valgiau savo mėsainį, kuris buvo tikras gardumėlis: daugybė pomidorų padažo ir ant grotelių kepintų svogūnų.

— Gerai, užtenka, — po kiek laiko tarė mama. — Kventinai, kaip praėjo diena?

— Puikiai, — atsakiau. — Ruošiausi egzams.

— Negaliu patikėti, kad paskutinė savaitė mokykloje, — atsiduso tėtis. — Atrodo, viskas buvo tik vakar...

— Taip, — pritarė mama.

Mano galvoje suskambo balsas: ATSARGIAI NOSTALGIJOS PAVOJUS ATSARGIAI NOSTALGIJOS PAVOJUS ATSARGIAI ATSARGIAI ATSARGIAI. Puikūs žmonės tie mano tėvai, bet linkę į baisaus sentimentalumo priepuolius.

— Mes tavimi taip didžiuojamės, — tarė mama. — Dieve, kaip mes rudenį tavęs pasiilgsime.

— Nedejuokit pirma laiko. Gal aš dar susikirsiu per anglų egzą.

Mama ėmė juoktis.

— Atspėk, ką vakar sutikau? Betę Parson. Sakė, kad Čakas važiuos studijuoti į Džordžijos universitetą. Džiaugiuosi dėl jo, jis visada taip stengėsi.

— Šunsnukis, — pasakiau.

— Ką gi, buvo chuliganas, — tarė tėtis. — Elgėsi apgailėtinai.

Dar vienas tipiškas mano tėvų bruožas — jie nė vieno žmogaus nelaiko šunsnukiu. Įsitikinę, kad žmogus negali būti šiaip sau bjaurybė, reikia rasti jo elgesio priežastis: socializacijos sutrikimą, tarpinį asmenybės sutrikimą ar dar ką.

Mama perėmė estafetę:

— Taip, Čakui sunku mokytis. Jis turi problemų, kaip ir visi žmonės. Suprantu, tau nelengva šitaip žiūrėti į bendraamžius, bet kai būsi vyresnis, pradėsi juos matyti tiesiog kaip žmones — geruosius ir bloguosius, visus. Visi jie — tiesiog žmonės ir verti, kad į juos būtų atsižvelgiama. Į visokius dvasios ligonius, visokius neurotikus, nes visi jie ieško kelio į save. Bet, žinok, Betė man visada patiko ir aš visada tikėjausi, kad Čakas nenueis šunkeliais. Taigi puiku, kad jis važiuoja studijuoti, tiesa?

— Tiesą sakant, mama, dėl manęs tegu nors pasikaria.

Ir pagalvojau: jeigu jau visi tik žmonės, kodėl mama su tėčiu taip nekenčia Izraelio ir Palestinos politikų? Juodu aiškiai nelaiko jų žmonėmis.

Tėtis sukramtė kąsnį, padėjo šakutę ir pažiūrėjo į mane.

— Kuo ilgiau dirbu, — prakalbo jis, — tuo labiau įsitikinu, kad žmonėms stinga gerų veidrodžių. Kitam žmogui labai sunku parodyti mums, kaip atrodome iš šalies, o mums sunku parodyti kitam, ką jaučiame.

— Jaudinanti mintis, — tarė mama. Man patiko, kad jie taip susigiedoję. — Tačiau galbūt kliudo dar tai, kad tam tikrame esmingame lygmenyje mums sunku suvokti, kad kiti yra tokie patys žmonės kaip ir mes. Mes juos arba idealizuojame lyg dievus, arba niekiname it gyvulius.

— Tikra tiesa. Savimonė irgi prisideda prie to, kad langai, pro kuriuos žvelgiame į kitus, tokie siauri. Ko gera, dar nesu galvojęs apie tai šituo aspektu.

Aš sėdėjau ir klausiausi. Ir girdėjau kažką apie ją ir langus, ir veidrodžius. Čakas Parsonas — asmenybė. Kaip ir aš. Margo Rot Špygelman — taip pat asmenybė. Iš tikrųjų iki tol niekada apie ją taip negalvojau — štai kur visų ligšiolinių mano įsivaizdavimų yda. Visą laiką — ne tik jai išvažiavus, bet ir gerą dešimtmetį iki to — aš kūriau Margo paveikslą nesiklausydamas jos, nežinodamas, kad jos langas toks pat siauras kaip ir maniškis. Todėl ir nepajėgiau įsivaizduoti jos kaip žmogaus, kuris gali bijoti, jaustis vienišas pilname žmonių kambaryje, kuris gali drovėtis kitam pasakoti apie savo plokštelių kolekciją, nes tai pernelyg asmeniška. Kuris gali skaityti kelionių vadovus tam, kad pabėgtų nuo gyvenimo mieste, į kurį iš kitur pabėga tiek daug žmonių. Kuris iš tiesų neturi su kuo pasikalbėti, nes niekas jos nelaiko tiesiog žmogumi.

Ir man iškart pasidarė aišku, ką Margo Rot Špygelman jausdavo tada, kai nebūdavo Margo Rot Špygelman: ogi tuštumą. Jausdavosi taip, tarsi būtų apsupta neperkopiamos sienos. Įsivaizdavau, kaip ji miega ant tos kiliminės dangos, o virš galvos — apspurusi žvaigždėto dangaus skiautelė. Galbūt Margo ten buvo gera, nes Margo, kaip žmogus, visą laiką taip ir gyveno: kambaryje, į kuri niekas neužsuka, kur visada nuleistos žaliuzės ir šviesa eina tik pro plyšelius lubose. Taip. Didžiausia klaida, kurią visada dariau ir kurią daryti ji netgi skatino, buvo mano fantazijos. Iš tikrųjų Margo ne stebuklas. Ir ne nuotykis. Ne kokia nors brangenybė. Ji tiesiog mergaitė.

16.

Laikas ir pirma kankino mane slinkdamas lėtai, tačiau antradienį, kai jaučiau priartėjęs prie paslapties rakto, turbūt visai panoro sustoti. Mes susitarėme po pamokų važiuot į prekybcentrį, tad laukti buvo nepakeliama. Kai skambutis pagaliau paskelbė anglų kalbos pamokos pabaigą, nukurnėjau laiptais ir jau norėjau mauti pro duris, bet prisiminiau, kad Benui ir Radarui orkestro repeticija. Atsisėdau prie repeticijų klasės durų ir iš kuprinės išsitraukiau pasiliktą nuo pietų picą, suvyniotą į servetėles. Suvalgius pirmą ketvirtį šalia atsisėdo Leisė Pemberton. Pasiūliau jai gabalą. Ji atsisakė.

Kalbėjomės, aišku, apie Margo. Mūsų bendrą žaizdą.

— Man reikia išsiaiškinti vietą, — pasakiau valydamasis į džinsus riebaluotus pirštus. — Bet aš net nežinau, ar verta apvažiuoti visus tuos pusmiesčius. Kartais atrodo, kad visai pametėme jos pėdsaką.

— Aš ir pati nežinau. Iš tikrųjų, jeigu atmestume visa kita, man patinka išgirsti apie ją vis ką nors naujo. Matai, iki tol nesupratau, kas ji per žmogus. Žiūrėjau į ją kaip į savo padūkusią ir gražią draugę, kuri krečia visokius padūkusius ir gražius pokštus.

— Tai tiesa, bet juk visus tuos pokštus krėsdavo ne tarp kitko, — pasakiau. — Turiu galvoj, kad visi jos nuotykiai būdavo... net nerandu žodžio.

— Elegantiški, — tarė Leisė. — Iš visų žmonių, kuriuos pažįstu... na, mūsų amžiaus... ji išsiskiria absoliučia elegancija.

— Aha.

— Todėl man sunku ją įsivaizduoti kokiame nors baisiame, tamsiame ir pridulkėjusiame užkaboryje.

— Ir dar su žiurkėmis, — papildžiau.

Leisė prisitraukė prie smakro kelius ir dabar sėdėjo embriono poza.

— Fe... Kaip nepanašu į Margo.

 

Leisei kažkaip pavyko atsisėsti priekyje, nors buvo mažiausio ūgio. Vairavo Benas. Aš garsiai atsidusau, kai Radaras greta manęs išsitraukė delninuką ir ėmė redaguoti kažkokį savo enciklopedijos straipsnį.

— Naikinu barbarizmą Čako Noriso puslapyje, — paaiškino jis. — Pavyzdžiui, nors aš sutinku, kad Čako Noriso specializacija — firminis smūgis koja, nemanau, jog teisingas teiginys, atseit: „Čako Noriso ašaros išgydo vėžį, deja, jis niekada neverkia.*1 Tačiau barbarizmo naikinimu užimti maždaug tik keturi procentai mano smegenų.


1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 | 27 |

Ïîèñê ïî ñàéòó:



Âñå ìàòåðèàëû ïðåäñòàâëåííûå íà ñàéòå èñêëþ÷èòåëüíî ñ öåëüþ îçíàêîìëåíèÿ ÷èòàòåëÿìè è íå ïðåñëåäóþò êîììåð÷åñêèõ öåëåé èëè íàðóøåíèå àâòîðñêèõ ïðàâ. Ñòóäàëë.Îðã (0.025 ñåê.)