Septintoji valanda

Pagaliau apvažiuojame skersai kelio atsistojusį sunkvežimį ir galime įsibėgėti, Radaras mintyse jau apskaičiuoja, kad iki pat Egloe reikės varyti septyniasdešimt septynių mylių greičiu. Nuo tada, kai

Benas pranešė norintis myžt, praėjo visa valanda, bet priežastis paprasta — jis miega. Lygiai šeštą valandą išgėrė vaistų nuo peršalimo. Ir atsigulė užpakalyje, mes su Leise prisegėme jį dviem saugos diržais. Jis pasiskundė, kad nepatogu, bet, pirma, tai padarėme jo paties labui, antra, tuoj jo nevargins joks nepatogumas, nes miegos kaip akmuo. Ir miega. Bus pažadintas vidurnaktį. Dabar, 21 valandą, ant kitos sėdynės lygiai taip pat paguldžiau miegučio Leisę. Ją pažadinsime antrą nakties. Nutarėme pamiegoti pakaitomis, kad rytoj rytą, kai pasieksim Egloe, nereikėtų vokų paremti degtukais.

Vienatūris tapo mažučiais namais. Aš sėdžiu priekyje šalia vairuotojo tarsi jaukiame darbo kambarėlyje. Manau, jog ši patalpa namuose geriausia: erdvu ir krėslas visai patogus.

Kilimėlis po mano sėdyne tartum kabinetas, ant jo išskleistas JAV žemėlapis, Beno nupirktas degalinėje, ir mano išspausdintas maršrutas, taip pat guli popiergalis, kuriame Radaras apskaičiavo greitį ir likusį atstumą.

Radaras prie vairo. Svetainėje. Beveik ne blogiau kaip darbo kambarėlyje, tik negali taip atsipalaiduoti. Ir dar ten švariau.

Tarp svetainės ir darbo kambarėlio yra centrinė konsolė. Tai mūsų virtuvė. Ten guli džiovintos jautienos ir batonėlių „GoFast“ atsargos, taip pat stebuklingas energinis gėrimas „Bluefin“, kurį Leisė įtraukė į pirkinių sąrašą. Jis pilstomas į gražiai išlenktus stiklinius buteliukus, o skonis kaip mėlynos cukraus vatos. Per visą žmonijos istoriją joks kitas gėralas taip nepadeda neužmigti, nors nuo jo pasidarai truputį dirglus. Su Radaru nutarėme jį gurkšnoti, kol liks dvi valandos iki miego pamainos. Manoji prasideda vidurnaktį, kai pabus Benas.

Pirmoji, ištisinė sėdynė yra pirmas miegamasis. Ne tokia patogi, nes šalia virtuvės ir svetainės, kur žmonės nemiega, šnekasi, kartais įjungia per radiją muziką.

Už jos antras miegamasis, tamsesnis, ramesnis, todėl visais atžvilgiais geresnis už pirmąjį.

O už antro miegamojo stovi šaldytuvas, tai yra Radaro šaltkrepšis, kuriame šiuo metu tebėra du šimtai dešimt Beno nepritelžtų butelių su alumi, sumuštiniai su kumpį primenančia kalakutiena ir kelios skardinėlės kokakolos.

Šis namas pasižymi daugeliu pranašumų. Jis visas išklotas kilimine danga. Turi oro kondicionavimo ir šildymo sistemą, stereofoninę garso įrangą. Tiesa, gyvenamasis plotas vos penkiasdešimt penkių kvadratinių pėdų. Tačiau svarbiausia, jog viskas viename aukšte.

Aštuntoji valanda

Įvažiavus į Pietų Karoliną pastebiu, kad Radaras žiovauja, ir pasisiūlau pakeisti jį prie vairo. Man patinka vairuoti — nors tai tik vienatūris, bet jis mano. Radaras lipa į pirmąjį miegamąjį, aš griebiu vairą ir tvirtai jį suspaudžiu, tada mikliai peršoku virtuvę ir atsisėdu į vairuotojo sėdynę. Radaras perkopia į vietą šalia manęs.

Pasirodo, keliaudamas daug sužinai apie save. Pavyzdžiui, niekada ir į galvą neatėjo, kad galėčiau myžt į pustuštį energinio gėrimo „Bluefin“ buteliuką lėkdamas per Pietų Karoliną septyniasdešimt septynių mylių greičiu, bet paaiškėja, kad galiu. O dar nežinojau, kad sumaišęs truputį „Bluefin“ ir daug myžalų gauni fantastiškai ryškią žalsvai melsvą spalvą. Tokia grožybė, jog noriu buteliuką užsukti ir įstatyti į laikiklį, tegul pamato Leisė su Benu, kai pabus.

Tačiau Radaras kitokios nuomonės:

— Jeigu tuoj pat neišmesi pro langą šito šūdo, mūsų vienuolikos metų draugystei galas.

— Čia ne šūdas, o myžalai.

— Mesk, — liepia jis.

Ir aš šiukšlinu. Šoniniame veidrodėlyje matau, kaip buteliukas trenkiasi į asfaltą ir sprogsta tarsi vandens balionėlis. Radaras irgi mato.

— O Dieve, — taria, — tikiuosi, aš pamiršiu šį mano psichikai tokį žalingą įvykį, lyg jo nė nebūtų buvę.

Поиск по сайту: