PROLOGAS

Mano nuomone, kiekvienam žmogui gyvenime pasitaiko koks nors stebuklas. Aišku, maža tikimybė, kad mane kliudys žaibas, kad gausiu Nobelio premiją arba tapsiu kokios nykštukinės Ramiojo vandenyno salų valstybėlės diktatoriumi, arba susigriebsiu mirtiną ausies vėžį, arba savaime užsiliepsnosiu. Bet kai pagalvoji apie visus neįmanomus dalykus krūvoj, kiekvienam žmogui atsitinka kas nors nepaprasta. Aš, tarkim, galėjau papulti po varlių lietumi. Nuskristi ir išsilaipinti Marse. Mane galėjo praryti banginis. Galėjau vesti Anglijos karalienę arba kelis mėnesius vienas blaškytis valtimi po jūrą ir išlikti gyvas. Tačiau man teko kitoks stebuklas. Manasis stebuklas štai koks: iš visų namų visuose Floridos gyvenamuosiuose rajonuose maniškis yra Margo Rot Špygelman kaimynystėje.

Džeferson Parke, kuriame gyvenu, seniau buvo karinio jūrų laivyno bazė. Bet paskui bazė tapo nereikalinga ir žemė atiteko Orlando miesto savivaldybei, o ji nutarė pastatydinti didžiulį gyvenamąjį rajoną, nes Florida tik šitaip panaudoja laisvus žemės plotus. Mano ir Margo tėvai nusipirko gretimus namus, vos iškilo pirmasis kvartalas. Mudviem su Margo tada buvo po dvejus metus.

Prieš Džeferson Parkui tampant Plezentviliu ir dar seniau, prieš įsikuriant karinei bazei, jis priklausė tikram Džefersonui, tokiam Dr. Džefersonui Džefersonui. Orlande yra Dr. Džefersono Džefersono vardu pavadinta mokykla ir didelis labdaros fondas, bet įdomiausia, kad Dr. Džefersonas Džefersonas visai nebuvo daktaras. Jis visą gyvenimą prekiavo apelsinų sultimis. Praturtėjęs ir tapęs įtakingas nuėjo į teismą ir pasikeitė pavardę: pridūrė dar vieną Džefersoną, o vietoj vardo įsirašė Dr. Iš didžiosios raidės. Ir ką tu jam...

Mudviem su Margo jau buvo po devynerius metus. Mūsų tėvai draugavo, tai ir mes kai kada žaisdavom kartu, palei skersgatvius dviračiais nuriedėdavom į patį parką, mūsų rajono centrą.

Išgirdęs, jog netrukus atvažiuos Margo, baisiai jaudindavausi, nes ją laikiau dieviškiausia iš visų Dievo sukurtų būtybių. Tą rytą ji buvo baltais šortais ir rausvais marškinėliais su žaliu slibinu, iš kurio nasrų veržėsi oranžinių blizgučių liepsnos. Dabar sunku paaiškinti, kodėl tie marškinėliai tada man padarė tokį įspūdį.

Margo kaip visada važiavo stačia, užgulusi dviračio vairą, tik mirgėjo violetiniai sportbačiai. Buvo kovo mėnuo, tačiau karšta ir tvanku kaip pirtyje. Dangus giedras, bet oras dvelkė rūgščiu kvapu kaip prieš audrą.

Tuo laiku įsivaizdavau, kad esu išradėjas, ir kai, prirakinę dviračius, abu su Margo drožėme per parką į žaidimų aikštelę, aš jai papasakojau apie savo išradimą, vadinamą „ringoliatoriumi“, — milžinišką patranką, kuri galės iššauti į Žemės orbitą didžiulius spalvotus akmenis. Skriedami aplink Žemę, jie atrodys kaip Saturno žiedai. (Ir dabar tebemanau, kad idėja puiki, deja, sukurti patranką leisti į orbitą akmenims labai sunku.)

Šiame parke buvau lankęsis tokią daugybę kartų, jog atmintinai mokėjau kiekvieną jo kampelį, todėl kaipmat pajutau: pasaulis kažkoks pasikeitęs, nors ne iš karto suvokiau kuo gi.

— Kventinai, — tyliai ir ramiai ištarė Margo.

Ji rodė kažkur pirštu. Tada ir pamačiau, kas ne taip.

Už kelių žingsnių priešais mus augo ąžuolas. Drūtas, gumbuotas, baisiai senas. Įprastas vaizdas. Dešinėje buvo žaidimų aikštelė. Irgi įprastas vaizdas. Tačiau atsišliejęs į ąžuolo kamieną sėdėjo vyriškis pilku kostiumu. Ir nejudėjo. Tai jau buvo kažkas nauja. Jis sėdėjo kraujo baloje. Kraujas bėgo iš burnos, nors jo srovelė jau beveik sukrešėjo. Vyriškis buvo kaži kaip keistai išsižiojęs. Blyški kakta buvo aptūpta musių.

— Negyvas, — pasakė Margo, lyg pats nebūčiau supratęs.

Porą žingsnelių atsitraukiau atgal. Prisimenu, man atrodė, jeigu tik staigiai sujudėsiu, jis gali pabusti ir mane užpulti. O jeigu zombis? Tokio amžiaus jau žinojau, kad zombių nesama, bet šitas negyvėlis tikrai atrodė galintis atgyti.

Man atsitraukiant Margo atsargiai žengė pirmyn.

— Jo akys atmerktos, — pranešė.

— Greičiaueinamnamo, — sumurmėjau.

— Maniau, mirdamas žmogus užsimerkia, — toliau svarstė Margo.

— Margoeinamnamoirpasakykim.

Ji žengė dar vieną žingsnį. Būtų galėjusi ranka pasiekti jo koją.

— Kaip manai, kas jam atsitiko? — paklausė ji. — Gal narkotikai ar šiaip...

Nenorėjau palikti Margo vienos su lavonu, bet kurią akimirką galinčiu atgyti ir ją pulti, bet nė kiek netraukė ir stovėti ten aptariant jo mirties aplinkybes. Sukaupęs drąsą žengtelėjau artyn ir čiupau jai už rankos.

— Margotuojpateinamiščia!

— Gerai jau, einam, — nusileido ji.

Mes nubėgome prie dviračių, man užėmė kvapą lyg iš džiaugsmo, tačiau tai nebuvo džiaugsmas. Užsėdome ant dviračių, aš praleidau ją važiuoti pirmą, nes nenorėjau, kad ji matytų, kaip verkiu. Jos violetinių sportbatukų padai buvo kruvini. Ištepti jo krauju. Negyvėlio krauju.

Paskui išsiskyrėme ir katras sau nuėjome namo. Tėvai paskambino 911, tolumoje išgirdau kaukiant sireną, paprašiau, kad leistų pasižiūrėti mašinų, bet mama neleido. Tada atsiguliau pamiegoti.

Mano tėtis ir mama psichoterapeutai, vadinasi, savaime negaliu turėti jokių psichologinių problemų. Taigi, kai pabudau, su mama ilgai kalbėjomės apie gyvenimo ciklą, kad mirtis — irgi to ciklo dalis, tačiau būdamas tik devynerių metų atseit galiu per daug nesukti sau galvos dėl šitos fazės, ir man palengvėjo. Žinokite, niekada dėl to labai nesijaudinau. O tai daug ką sako, nes šiaip jaudintis aš moku.

Taigi faktas: aš aptikau negyvą žmogų. Mažas žavus devynmetis berniukas, tai yra aš, ir mano dar mažesnė ir žavesnė žaidimų draugė parke rado negyvėlį, kuriam iš burnos bėgo kraujas, o kai važiavome namo, pamačiau, kad jos mažučiai žavūs batukai ištepti tuo krauju. Labai dramatiška, bet kas iš to? Aš jo nepažinojau. Kiekvieną nemielą dieną miršta žmonės, kurių nepažįstu. Jeigu po kiekvienos nelaimės pasaulyje man pakriktų nervai, jau seniai būčiau visiškai išprotėjęs.

Tą vakarą devintą valandą nuėjau į miegamąjį gultis — tiksliai pagal tvarkaraštį. Mama apklostė, pasakė mane mylinti, aš jai tariau: „Iki rytojaus“, — ji irgi pasakė: „Iki rytojaus**, — ir išjungusi šviesą privėrė duris taip, jog liko tik siaurutis plyšelis.

Pasivertęs ant šono pamačiau Margo Rot Špygelman: ji stovėjo lauke beveik priplojusi nosį prie stiklo. Atsikėlęs atidariau langą, bet mudu skyrė tinklelis nuo uodų, todėl jos veidas atrodė lyg taškuotas.

— Aš viską ištyriau, — rimtai pasakė ji.

Nors per tinklelį jos veidą sunkiai įžiūrėjau, pastebėjau, kad Margo rankose bloknotėlis ir pieštukas su dantų žymėmis prie trintuko. Ji pažvelgė į savo užrašus.

— Ponia Feldman iš Džeferson Korto sakė, kad jis vardu Robertas Džoineris. Ir kad gyveno Džeferson Roude, kooperatiniame name, kurio pirmame aukšte gastronomas. Tada nuėjau ten ir radau būrį policininkų, vienas paklausė, ar nesu iš mokyklos laikraščio, aš pasakiau, mūsų mokykla neturi laikraščio, tada jis pasakė, jeigu nesu žurnalistė, pasirengęs atsakyti į visus mano klausimus. Paaiškėjo, kad Robertui Džoineriui buvo trisdešimt šešeri metai. Advokatas. Į butą policija manęs neleido, bet aš užėjau pas jo kaimynę, vardu Chuanita Alvares: paskambinusi į duris paklausiau, ar negalėčiau pasiskolinti puodelio cukraus. Ji pasakė, kad Robertas Džoineris nusišovė pistoletu. Aš paklausiau dėl ko, ji paaiškino, kad jo žmona sumanė išsiskirti, todėl jis labai nusiminė.

Ji nutilo, aš stovėjau ir žiūrėjau į ją: jos pilkšvą nuo mėnesienos veidą tinklas suskaldė į tūkstančius taškelių. Didelės išplėstos akys lakstė nuo manęs prie bloknoto ir atgal.

— Daugybė žmonių skiriasi, bet dėl to nesižudo, — tariau.

— Žinau, — susijaudinusi prabilo ji. — Ir Chuanitai Alvares taip kalbėjau. Ji pasakė... — Margo atvertė kitą lapelį. — Kad ponas Džoineris buvo sunkus žmogus. Paklausiau, ką tai reiškia, o ji tik pasiūlė pasimelsti už jį ir liepė nešti cukrų mamai, bet aš pasakiau, kad cukraus nebereikia, ir išėjau.

Ir vėl patylėjau. Norėjau, kad ji kalbėtų, — jos tyliame balse skambėjo jaudulys, kurį pajunta žmogus, priartėjęs prie mįslės įminimo, ir atrodė, kad vyksta kažkas man labai svarbaus.

— Manau, suprantu, kodėl jis tai padarė, — pagaliau tarė ji.

— O kodėl?

— Turbūt viduje nutrūko paskutinė styga, — atsakė ji.

Galvodamas, ką galėčiau pasakyti, pasilenkęs atstūmiau skląstį ir išėmiau tinklo rėmą. Padėjau ant grindų, bet ji man neleido kalbėti. Beveik prikišusi veidą sušnibždėjo:

— Uždaryk langą.

Aš paklusau. Maniau, ji nueis, bet Margo stovėjo ir žiūrėjo į mane. Šypsodamas ėmiau jai mojuoti, bet man pasirodė, jos akys įsmeigtos į kažką man už nugaros, į kažką taip siaubinga, kad jos veidas perbalo, ir aš taip išsigandau, jog nedrįsau atsigręžti ir pažiūrėti, kas gi ten. Man už nugaros, aišku, nieko nebuvo — nebent tasai negyvėlis.

Aš lioviausi mojuoti. Mudu žiūrėjome per stiklą į kits kitą, veidai buvo viename aukštyje. Neprisimenu, kuo tai baigėsi, — atsiguliau ar ji pirma nuėjo. Mano prisiminimuose šis epizodas be pabaigos. Tiesiog stovime ir žiūrime vienas į kitą — amžinai.

Margo visada dievino visokias paslaptis. Vėliau dažnai pagalvodavau, gal kaip tik todėl ji ir pati virto paslaptimi.

PIRMOJI DALIS. Stygos

1.

Ilgiausia mano gyvenime diena prasidėjo vangiai. Pabudau vėlai, baisiausiai ilgai turškiausi po dušu, todėl tą trečiadienį pusryčiauti teko 7.17 mamos vienatūryje.

Paprastai į mokyklą važiuoju kartu su savo geriausiu draugu Benu Starlingu, bet tą dieną jis susiruošė laiku, todėl manęs paimti negalėjo. „Laiku11 mums yra prieš pusę valandos iki skambučio, nes tas pusvalandis prieš pirmą pamoką būdavo svarbiausias mūsų dienotvarkės punktas: mes susirinkdavome prie repeticijų klasės durų ir šnekučiuodavomės. Daugelis mano draugų grojo mokyklos orkestre, todėl kone visas pertraukas trindavausi maždaug dvidešimties pėdų spinduliu nuo tos klasės. Aš pats negrojau, nes neturėjau nė menkiausios muzikinės klausos, tad mane galėjai palaikyti išvis kurčiu. Aš vėlavau dvidešimt minučių, taigi vis dėlto atvažiuosiu dešimt minučių iki skambučio.

Važiuodama mama pradėjo šneką apie mokyklą, egzaminus ir išleistuvių vakarą.

— Manęs išleistuvės nedomina, — priminiau jai, kai suko už kampo.

Sėlenų su razinomis dubenėlį mikliai pakreipiau atsižvelgdamas į traukos jėgą. Patirties jau turėjau.

— Na, nieko baisaus, jeigu nueitum su mergaite, kuri tau tiesiog draugė. Manau, laisvai gali pakviesti Kesę Subinani.

Žinoma, galėjau pakviesti Kesę Subinani — ji tikrai šauni, draugiška ir daili, bet turėjo fantastiškai nevykusią pavardę.

— Man nepatinka ne tik pačios išleistuvės, bet ir žmonės, kurie nori į jas eiti, — paaiškinau, nors iš esmės tai buvo netiesa. Benas, galima sakyti, išleistuvėmis kliedėjo.

Mama artėjo prie mokyklos, ir, mašinai trinktelint per „gulintį policininką4*, aš abiem rankom suspaudžiau savo dubenėlį, beje, beveik tuščią. Žvilgtelėjau į vyresniųjų klasių automobilių aikštelę. Sidabrinė Margo Rot Špygelman honda stovėjo įprastoje vietoje. Mama įsuko į aklagatvį šalia repeticijų klasės ir pakštelėjo man į skruostą. Benas su kitais mano draugais stovėjo pusračiu.

Pasukau prie jų, ir pusratis prasiplėtė priimdamas mane. Jie aptarinėjo Sjuzi Čang, mano buvusiąją, kuri griežė violončele ir dabar sukėlė visuotinį furorą pradėjusi susitikinėti su beisbolo žaidėju Tedu Meku. Aš net nežinojau, ar čia jo tikras vardas ir pavardė. Šiaip ar taip, Sjuzi Čang nutarė eit į išleistuvių vakarą su juo, su Tedžiu Meku. Dar viena auka.

— Ei! — šūktelėjo Benas, stovintis priešais mane.

Jis maktelėjo galva ir apsisuko. Nuėjau paskui jį į repeticijų klasę. Mano geriausias draugas Benas buvo smulkus juodbruvas vaikis, pagaliau pradėjęs bręsti, tačiau dar nesubrendęs; mes draugavome nuo penktos klasės, nuo tada, kai supratome, jog daugiau niekas nė vienam nepasiūlys būti geriausiu draugu. Be to, jis labai stengėsi draugauti, o man tai patiko — dažniausiai.

— Na, kaip reikalai? — paklausiau.

Pasilikusieji lauke mūsų niekaip negalėjo išgirsti.

— Radaras eina į išleistuves, — niūriai atsakė jis.

Radaras buvo dar vienas mūsų geriausias draugas. Jį taip praminėme, nes buvo panašus į mažutį akiniuotą vaikiščią iš vieno seno televizijos šou, bet, pirma, televizinis Radaras nebuvo juodaodis, antra, po kiek laiko mūsiškis Radaras išstypo per šešis colius ir pradėjo nešioti glaustinius lęšius, todėl, trečia, įtariu, jog iš tikrųjų jau nė kiek nebepriminė vaikiščio iš ano šou, tačiau, ketvirta, iki mokyklos baigimo likus pusketvirtos savaitės, jau neketinome ieškoti jam naujos pravardės.

— Su ta Andžela? — paklausiau.

Radaras niekada nepasakodavo apie savo asmeninį gyvenimą, bet tai mums nekliudė nuolat daryti savas prielaidas.

Benas linktelėjęs pridūrė:

— Prisimeni mano grandiozinį planą į išleistuves pasikviesti kokią pupytę iš jaunesniųjų klasių? Nes tik jos nežino istorijos apie Kruvinąjį Beną?

Aš maktelėjau galva.

— Tai va, šį rytą prieina prie manęs viena tokia pupytė iš devintos klasės ir klausia: „Ar tu ir esi Kruvinasis Benas?“ Aš jai paaiškinau, kad man taip buvo dėl inkstų uždegimo, ir ji sukikenusi nubėgo. Taigi šitas planas atpuola.

Dešimtoje klasėje Benas pateko į ligoninę su inkstų uždegimu, tačiau Beka Erington, geriausia Margo draugė, paleido gandą, girdi, jo šlapime rasta kraujo todėl, kad jis amžinai masturbuojasi. Nors medicinos požiūriu tai visiška nesąmonė, šita pasaka taip ir velkasi paskui Beną.

— Tai užknisa, — užjaučiau jį.

Benas ėmė aiškinti savo naują planą, kaip susirasti porą išleistuvių vakarui, bet aš klausiausi tik puse ausies, nes tirštėjančioje minioje koridoriuje pastebėjau Margo Rot Špygelman. Ji stovėjo prie savo spintelės, o šalia — jos vaikinas Džeisas. Ji buvo baltu sijonėliu iki kelių ir palaidinuke su petnešėlėmis, išmarginta kažkokiu mėlynu piešiniu. Aš spoksojau į jos raktikaulį. Ji iš kažko kvatojo kaip nenormali — net susirietusi, plačiai išsižiojusi, akių kampučiuose susimetė raukšlelės. Bet man pasirodė, jog ją prajuokino ne Džeisas, nes ji žiūrėjo ne į jį, o tolyn, į spintelių eilę kitoje koridoriaus pusėje. Pasekęs jos žvilgsnį pamačiau Beką Erington, pakibusią ant kažkokio beisbolo žaidėjo kaip girlianda ant kalėdinės eglutės. Aš nusišypsojau Margo, nors žinojau, jog ji manęs nemato.

— Klausyk, gal vis dėlto apsigalvok. Pamiršk tą Džeisą. Dieve, kur tu rasi kitą tokią saldžią pupytę.

Mes nuėjome koridoriumi, o aš vogčiomis dirsčiojau į ją tarsi fotografuodamas. Šita nuotraukų serija vadinosi: „Nejudanti tobulybė ir pro ją einantys paprasti mirtingieji. “ Kai prisiartinome, pamaniau, kad ji gal vis dėlto nesijuokia. Galbūt ji patyrė staigmeną arba gavo dovaną, ir panašiai. Ji tiesiog nepajėgė susičiaupti.

— Aha, — murmtelėjau Benui nesiklausydamas, nes buvau labai užsiėmęs: stengiausi neišleisti jos iš akių kartu neišsiduodamas, jog žiūriu į ją. Ir nepasakysi, kad būtų buvusi kokia gražuolė. Tačiau dieviška tiesiogine žodžio prasme. Mes praėjome pro ją, mus atskyrė didžiulis mokinių srautas, taigi aš taip ir neišgirdau, ką ji sako, ir nesusigaudžiau, ko taip kvatoja. Benas palingavo galvą — žinojo, kad negaliu atplėšti nuo jos akių, bet prie to jau buvo pripratęs.

— Ne, klausyk, ji klasiška, bet tik ne šitiek. O žinai, kas tikrai superseksuali?

— Kas? — paklausiau.

— Leisė, — atsakė Benas. Leisė buvo geriausia Margo draugė. — Ir dar tavo mama. Klausyk, kai šįryt pamačiau, kaip ji bučiuoja tau į skruostą, taip ir supavydėjau: „Dieve, kad aš būčiau jo vietoj!“ Ir dar: „Kad mano skruostas virstų peniu!“

Aš niūktelėjau jam į šoną, nors galvojau tik apie Margo, nes ji ir buvo toji legenda, gyvenanti šalia mūsų namų. Margo Rot Špygelman, kurios šešis vardo ir pavardės skiemenis visi tardavo kaži kaip svajingai. Margo Rot Špygelman, kurios didingi nuotykiai drebindavo mokyklą lyg vasaros griaustinis. Vienas senis, gyvenantis lūšnoje Hot Kofi miestelyje, Misisipės valstijoje, išmokė ją groti gitara. Margo Rot Špygelman tris dienas keliavo su cirku — jo artistai nutarė, jog ji puikiausiai galėtų pasirodyti ant trapecijos. Margo Rot Špygelman Sent Luise su grupe „The Mallionaires“ užkulisiuose gurkšnojo žolelių arbatą, nors pati grupė sriaubė viskį. Margo Rot Špygelman į jų koncertą pateko apsaugininkui pamelavusi, kad yra gitaristo mergina: ką jūs, nejau manęs nepažįstate, vyručiai, gana išsidirbinėti, esu Margo Rot Špygelman, eikit ir jo paklauskit, mane pamatęs pasakys, kad aš — jo mergina arba kad svajoja apie tokią kaip aš; apsaugininkas nuėjo ir paklausė, gitaristas tikrai jam pasakė: „Aha, čia mano mergina, įleisk ją į koncertą“, — o paskui, po pasirodymo, norėjo ją užkadrinti, bet ji „The Mallionaires “ gitaristą atstūmė.

Pasakojimai apie jos žygius visada baigdavosi klausimu: „Velnias, ar tu gali patikėti?“ Dažnai negalėdavome, bet vėliau paaiškėdavo, kad viskas tiesa.

Pagaliau pasiekėme savo spinteles. Radaras, atsišliejęs į Beno spintelę, maigė delninuko klavišėlius.

— Tai susiruošei į išleistuves, — burbtelėjau.

Jis pakėlė akis ir vėl nuleido į ekranėlį.

— Atkuriu Omnictionary svetainėje straipsnį apie buvusį Prancūzijos ministrą pirmininką. Vakar naktį kažkas visą ištrynė ir jo vietoj įdėjo sakinį: „Žakas Širakas homikas“, — o tai klaidinga tiek faktiniu, tiek kalbiniu požiūriu.

Radaras yra interneto vartotojų sukurtos enciklopedijos Omnictionary didysis redaktorius. Jos tvarkymui ir būklei jis paskyręs visą gyvenimą. Taigi dar viena priežastis, dėl kurios mane šiek tiek nustebino jo veržimasis į išleistuves.

— Tai eini į išleistuves, — pakartojau.

— Atsiprašau, — nepakeldamas akių burbtelėjo jis.

Visi žinojo, kad aš nusistatęs prieš išleistuves. Šis renginys manęs nė trupučio netraukė: nei lėti šokiai, nei greiti šokiai, nei suknelės, nei juo labiau — pareiga išsinuomoti smokingą. Man atrodė, nuomotas smokingas — geriausias būdas nuo ankstesniojo kliento užsikrėsti kokia nors baisia liga, o aš nė kiek netroškau tapti pirmu pasaulyje skaistuoliu, turinčiu gaktinių utėlių.

— Klausyk, — pasiskundė Benas Radarui, — net devintokės žino apie Kruvinąjį Beną. — Radaras pagaliau pasidėjo delninuką ir ėmė užjaučiamai linksėti. — Tai va, — toliau kalbėjo Benas, — man liko du variantai: arba susirasti internete ką nors už pinigus, arba nuskrist į Misūrį ir pagrobti kokią raudonskruostę fermerio pupytę.

Vis bandžiau Benui aiškinti, kad „pupytė*1 skamba niekinamai ir kvailai, o ne dvelkia retro, kaip jam atrodo, tačiau Benas nė už ką neatsisakė šito žodelio. Net savo motiną vadino pupyte. Matyt, jo jau neperauklėsi.

— Paklausiu Andželą, gal ji ką patars, — tarė Radaras. — Nors surasti tau porą išleistuvių vakarui bus sunkiau negu šviną paversti auksu.

— Problema tokia aštri, kad ja galėtum pjaustyti deimantus, — pridūriau aš.

Radaras pritariamai du kartus kumščiu stuktelėjo į spintelę ir pasiūlė dar vieną įvertinimą:

— Benai, rasti tau porą išleistuvių vakarui taip sunku, kad Jungtinių Valstijų vyriausybė nesitiki šio klausimo išspręsti diplomatiniu būdu ir bus priversta panaudoti karinę jėgą.

Kol mėginau dar ką nors sugalvoti, visi trys tuo pačiu metu pamatėme, kaip mūsų pusėn ryžtingai žengia žmogaus pavidalo anabolinių steroidų spinta, visiems pažįstama kaip Čakas Paršonas. Čakas Parsonas nepripažino jokio organizuoto sporto — tai būtų atitraukę jį nuo svarbiausio gyvenimo tikslo: užsidirbti teistumą už žmogžudystę.

— Ei jūs, pedikai, — kreipėsi jis į mus.

— Labas, Čakai, — kuo draugiškiau atsakiau.

Čakas mūsų nekliudė gal jau porą metų: kažkas iš kietuolių paskelbė įsaką duoti mums ramybę. Taigi buvo keista, kad jis iš viso mus užkalbino.

Gal dėl to, kad išdrįsau jam atsiliepti, abi jo letenos triukšmingai įsirėmė į spintelę abipus manęs. Čako veidas atsidūrė taip arti, kad turėjau galimybę paspėlioti, kokios markės pasta jis valosi dantis.

— Ką tu žinai apie Margo ir Džeisą?

— Eee... — numykiau.

Prisiminiau viską, ką apie juos sužinojau: kad Džeisas yra pirmas ir vienintelis rimtas Margo Rot Špygelman vaikinas. Jie pradėjo susitikinėti praėjusių mokslo metų pabaigoje. Rudenį abu pradės studijuoti Floridos universitete. Džeisas, kaip beisbolo žaidėjas, netgi gavo stipendiją. Pas ją jis nesilankė, tik užvažiuodavo jos pasiimti. Žiūrint į Margo neatrodė, kad jis jai labai patiktų, tačiau žiūrint į Margo neatrodė, kad jai iš viso kas nors patinka.

— Nieko, — pagaliau ištariau.

— Tik neskiesk, — suniurzgė jis.

— Aš jos beveik nepažįstu, — pasakiau, nes tuo metu tai jau buvo tiesa.

Valandėlę jis apgalvojo mano atsakymą, o aš stengiausi atlaikyti arti įsodintų jo akučių žvilgsnį. Vos vos linktelėjęs jis atsistūmė nuo spintelės ir nuėjo į savo pirmąją pamoką, kuri vadinosi „krūtinės raumenų lavinimas ir mityba**. Nuaidėjo antras skambutis. Iki pamokos liko viena minutė. Man ir Radarui buvo matematika, Benui — fizika. Klasės buvo šalia, mes nuėjome kartu tikėdamiesi, kad klasiokai praleis, taip ir buvo.

Aš dar pasakiau:

— Rasti tau porą išleistuvių vakarui bus taip sunku, kad net jei tūkstančiui beždžionių duosi po rašomąją mašinėlę, vargu ar kuri nors per tūkstantį metų išspausdins sakinį: „Aš eisiu su Benu į išleistuves. „

Benas nesusilaikė nepasišaipęs iš savęs:

— Taip, mano galimybės nulinės, net Kju močiutė mane pavarė. Sakė, palauks, kol ją pakvies Radaras.

Radaras iš lėto palenkė galvą.

— Tikra tiesa, Kju. Tavo močiutė myli „brolius1*.

Net pikta, kaip buvo lengva pamiršti Čaką ir plepėti apie išleistuves, nors jos man mažiausiai rūpėjo. Tą rytą viskas taip ir klostėsi: manęs niekas per daug nejaudino, nei gera, nei bloga. Mes paprasčiausiai skaldėm bajerius, ir gana sėkmingai.

Kitas tris pamokas praleidau skirtingose klasėse, stengdamasis nežiūrėt į kabantį virš lentos laikrodį, bet vis tiek nesusilaikydavau, o dirstelėjęs nustebdavau, kad nuo praeito pasižiūrėjimo praėjo vos kelios minutės. Turiu didelę patirtį: į šituos laikrodžius žvilgčioju beveik ketverius metus, bet jų lėtumas nenustoja stulbinti. Jei kada nors išgirsiu, kad man liko gyventi viena diena, ją praleisiu tarp šventų Žiemos Parko vidurinės mokyklos sienų, kur, kaip visiems žinoma, diena užsitęsia tūkstantį metų.

Nors jau atrodė, kad trečia, fizikos pamoka niekada nesibaigs, vis dėlto baigėsi ir mes su Benu nuėjome į valgyklą. Radaras, kaip ir daugelis kitų mūsų bendrų draugų, pietaudavo per penktą pamoką, todėl mudu su Benu paprastai valgydavome vieni, tik per porą kėdžių nuo kelių pažįstamų iš dramos būrelio. Tą dieną abu pasirinkome po mini picą su saliamio dešra.

— Skanu, — sumurmėjau.

Benas išsiblaškęs linktelėjo.

— Kas yra? — paklausiau.

— Nieko, — atsakė čiaumodamas kąsnį. Nurijo. — Žinau, tau atrodo kvailystė, bet aš tikrai noriu į išleistuves.

— Pirma, man atrodo kvailystė, bet, antra, jeigu nori, tai ir eik, nors, trečia, man rodos, tu dar nebandei nieko kviesti.

— Per fiziką pakviečiau Kesę Subinani. Parašiau jai laiškelį.

Nustebęs kilstelėjau antakius. Benas iš šortų kišenės ištraukė sulankstytą popieriaus lapelį. Aš jį išlanksčiau.

Benai, mielai eičiau su tavim į išleistuves, bet jau pažadėjau

Frenkui. Atsiprašau!

K.

Vėl sulanksčiau lapelį ir stumtelėjau jam per stalą. Prisiminiau, kaip ant šitų stalų popieriaus rutuliukais žaisdavome futbolą.

— Tai užknisa, — atsidusau.

— Sakysi, ne... — Staiga pajutau, kaip iš visų pusių mus užgula valgyklos triukšmas. Patys kurį laiką sėdėjome tylėdami, paskui Benas labai rimtai pažiūrėjo į mane ir tarė: — Na, koledže tikrai atsigriebsiu. Gineso rekordų knygoje apie mane bus parašyta: „Niekas neturėjo tiek pupyčių.“

Aš nusikvatojau. Prisiminiau, kad Radaro tėvai iš tikrųjų pateko į Gineso knygą, bet staiga žiūriu — prie mūsų stovi dailutė afroamerikietė su styrančiais į visas puses trumpučiais dredais. Ne iš karto susigaudžiau, jog čia Andžela, kaip suprantu, Radaro panelė.

— Labas, — tarė ji man.

— Labas, — atsakiau.

Mes turėjome keletą bendrų pamokų, aš ją truputį pažinojau, bet iki tol susitikę koridoriuje net nesisveikindavome. Mostu pasiūliau jai sėstis. Ji mikliai prisitraukė kėdę ir atsisėdo galustalėje.

— Manau, jūs turbūt geriausiai pažįstate Marką, — pasakė pavadindama Radarą jo tikruoju vardu. Atsirėmusi alkūnėmis, ji palinko prie mūsų.

— Taip, bjaurus darbas, bet kas nors turi jį dirbti, — išsišiepė Benas.

— Kaip sakote, gal jis... hm... manęs varžosi?

Benas nusijuokė.

— Ką? Tai jau ne, — atsakė.

— Tiesą sakant, — įsiterpiau, — tu turėtum jo varžytis.

Ji šypsodama užvertė akis. Panelė, pratusi prie komplimentų.

— Bet jis manęs niekada nekviečia, jeigu visi kur nors einate.

— Aaaa... — pagaliau susiprotėjau. — Matai, jis varžosi mūsų.

Mano žodžiai Andželą prajuokino.

— Atrodo, jūs visai normalūs.

— Kol nematei, kaip Benas pro nosį įtraukia „Sprite“ ir išpurškia pro burną, — įspėjau ją.

— Esu psichiškai nesveikas gazuotas fontanas, — ramiai pareiškė Benas.

— Ne, rimtai, nejaugi jūs nesijaudintumėt? Klausykit, mes jau susitikinėjame penkias savaites, bet jis nė karto nepasikvietė manęs į namus. — Mudu su Benu supratingai susižvelgėme, aš susiraukiau, kad tik nesusijuokčiau. — O ką? — paklausė ji.

— Nieko, — atsakiau. — Dievaži, Andžela, jeigu jis tave verstų dėtis prie mūsų kompanijos ir kasdien kviestųsi į namus...

— Būtų aišku, jog tu jam tikrai nepatinki, — užbaigė Benas mano mintį.

— Gal jo tėvai nenormalūs?

Neįsivaizdavau, kaip sąžiningai atsakyt į tokį klausimą.

— Na ne. Jie visai šaunūs. Gal tik per daug jį globoja ir nuo visko saugo.

— Aha, per daug globoja, — kažkaip skubotai patvirtino Benas.

Ji nusišypsojo ir pakilo sakydama, jog nori su kai kuo pasisveikinti, kol pietūs nesibaigė.

Benas prabilo tik jai nutolus:

— Klasiška pana.

— Pats matau, — pasakiau. — Gal prisijaukinam ją vietoj Radaro.

— Kad ji gal ne taip nuraukia apie kompus. Mums reikia gero kompiuterininko. Be to, tikriausiai neturi supratimo apie „Prisikėlimą“. — Tai buvo mūsų mėgstamiausias video žaidimas. — Beje, — pridūrė Benas, — kietai pasakei — kad Radarą tėvai per daug globoja.

— Na, ne mano reikalas jai viską pasakoti, — tariau.

— Įdomu, kada jai pavyks pamatyti Radarų Komandos rezidenciją ir muziejų? — su šypsena paklausė Benas.

Mums pertrauka beveik baigėsi, su Benu sudėjome padėklus ant konvejerio juostos. Tos pačios, ant kurios mane, dar naujoką, nutrenkė Čakas Parsonas ir kuri mano kūną nuvežė į šiurpų Žiemos Parko vidurinės mokyklos indų plovyklų požemį. Sustojome prie Radaro spintelės ir laukėme. Jis atlėkė po pirmo skambučio.

— Per valstybės valdymo pagrindus nutariau: apsiimu tiesiogine prasme, natūraliu būdu atlikti minėtą asilui, jeigu tik iki galo semestro galėsiu praleisti tas pamokas, — pareiškė jis.

— Tai jau, asilo kiaušiai gali daug ko išmokyti apie valstybės valdymą, — pritariau. — Beje, galiu pasakyti priežastį, kodėl turėtum pietauti su mumis, per ketvirtą pamoką. Šiandien prie mūsų prisidėjo Andžela.

Benas vyptelėjęs pridūrė:

— Žinok, ji susirūpinusi, kodėl tu niekada nepasikvieti jos į namus.

Rinkdamas spintelės užrakto kodą, Radaras sunkiai atsiduso. Jis taip ilgai pūtė iš plaučių orą, net išsigandau, kad nenualptų.

— Velnias, — pagaliau pasakė.

— Gal tu dėl ko nors varžaisi? — šypsodamas paklausiau.

— Užsičiaupk, — atsakė jis, alkūne niūktelėdamas man į pilvą.

— Tavo tokie gražūs namai, — tariau.

— Ne, rimtai, — neatstojo Benas. — Ji tokia miela mergaitė. Nesuprantu, kodėl negali supažindinti jos su tėvais ir aprodyti jai Casa Radar.

Radaras sumetė knygas į spintelę, užrakino. Koridoriuje net pritilo triukšmas, kai jis, pakėlęs akis į dangų, skausmingai sušuko:

— AŠ NEKALTAS, KAD MANO TĖVAI TURI DIDŽIAUSIĄ PASAULYJE JUODŲ SANTA KLAUSŲ KOLEKCIJĄ!

Turbūt kokį tūkstantį kartų esu girdėjęs Radarą tariant „didžiausia juodų Santa Klausų kolekcija“, bet vis tiek nežmoniškai juokinga. Bet jis nejuokavo. Prisimenu pirmą apsilankymą jo namuose. Man buvo gal trylika metų. Pavasaris, keli mėnesiai po Kalėdų, bet visos palangės nustatytos juodais Santa Klausais. Ant turėklų karojo juodo popieriaus Santa Klauso karpiniai. Valgomojo stalą puošė juodų Santa Klausų pavidalo žvakės. Virš židinio kabėjo tapytas paveikslas juodo Santa Klauso tema, atbraila irgi buvo nustatyta juodomis Santos figūrėlėmis. Iš Namibijos tėvai buvo parsivežę kolekcinį „Pez“ saldainiukų automatą su juodo Santos galva. Juodas plastikinis Santa Klausas, apšviestas iš vidaus, nuo Padėkos dienos iki Naujųjų metų stovėdavo jų mikroskopiniame kiemelyje, visą kitą laiką išdidžiai eidavo sargybą svečių vonios kertėje — vonios, išklijuotos apmušalais, ant kurių Santa Klausai buvo padaryti rankomis, naudojant juodus dažus ir kempininį trafaretą. Visi kambariai, išskyrus Radaro, buvo tikra juodų Santų — gipsinių, plastikinių, marmurinių, molinių, medinių, guminių ir skudurinių — karalystė. Iš viso Radaro tėvai turėjo tūkstantį du šimtus juodaodžių Santa Klausų. Kaip skelbė lentelė prie namo durų, Radarų būstą Kalėdų brolija oficialiai priskyrė prie Santa Klauso temos įžymybių.

— Turi jai prisipažinti, — tariau. — Turi jai pasakyti: „Andžela, tu man tikrai patinki, tačiau privalai kai ką žinoti, — kai atėję pas mane pradėsime bučiuotis, į mus žiūrės du tūkstančiai keturi šimtai akių — tūkstantis du šimtai juodų Santa Klausų/’

Radaras persibraukė ežiuku kirptus plaukus ir papurtė galvą.

— Taip, aš su ja pasikalbėsiu, bet gal ne tokiais žodžiais.

Nudūlinau į valstybės valdymo pagrindus, o Benas nuėjo į fakultatyvą — kompiuterinių žaidimų dizaino kursą. Dar dvi pamokas sekiau laikrodžio rodykles, bet pagaliau kankynė užsibaigė ir krūtinę užliejo palengvėjimas: mokyklą baigsime greičiau negu po mėnesio, todėl atrodė, kad kiekviena diena praeina bergždžiai.

Grįžęs namo suvalgiau du sumuštinius su žemės riešutų sviestu ir uogiene. Paskui per teliką žiūrėjau pokerį. Šeštą parvažiavo tėvai, apsikabino ir apkabino mane. Tada buvo tikra vakarienė — makaronų apkepas. Jie paklausė, kaip sekėsi mokykloje. Paklausė apie išleistuves. Pasidžiaugė, kaip gražiai juodu mane išauklėjo. Papasakojo, kaip visą dieną vargsta su žmonėmis, kuriems nepasisekė turėti tokių puikių tėvų. Tada jie susėdo žiūrėti televizoriaus. Aš užlipau į savo kambarį patikrinti elektroninio pašto. Literatūros pamokai šį tą paskrebenau apie „Didįjį Getsbį“, paskaitinėjau „Federalisto užrašus“, nes reikės laikyti valstybės valdymo pagrindų egzaminą. Pasifeisbukinau su Benu, tada prisijungė ir Radaras. Per mūsų pokalbį jis keturis sykius pakartojo frazę „didžiausia pasaulyje juodų Santa Klausų kolekcija“, ir aš kas kartą sužvengdavau. Pasakiau, jog džiaugiuosi dėl jo, — na, kad susirado draugę.

Jis išreiškė viltį, jog vasara būsianti nuostabi. Aš pritariau. Buvo gegužės penktoji, nors tai nieko nesakė. Visos mano dienos buvo maloniai vienodos. Man visada patiko rutina. Patiko nuobodžiauti. Nenorėjau, bet vis tiek nuobodžiavau. Taigi gegužės penktoji galėjo būti bet kuri diena, tačiau tik iki vidurnakčio, o tada Margo Rot Špygelman atidarė mano miegamojo langą, neturintį rėmo su tinkleliu nuo uodų, — pirmą kartą nuo to vakaro prieš devynerius metus, kai liepė jį uždaryti.

2.

Išgirdęs girgždant langą staigiai atsisukau ir susidūriau su mėlynomis Margo akimis. Iš pradžių tik jas ir mačiau, bet, apsipratęs su tamsa, įžiūrėjau, jog ji išsitepliojusi veidą juodais dažais ir apsivilkusi juodu megztiniu su gobtuvu.

— Gal internetu užsiimi seksu? — paklausė ji.

— Šnekuosi su Benu Starlingu.

— Tai ne atsakymas, iškrypėli.

Nesmagiai nusijuokęs priėjau prie lango ir atsiklaupiau, mano veidas atsidūrė per kelis colius nuo jos. Neįsivaizdavau, ko ji apsireiškė mano lange.

— Kuo galiu būti naudingas? — paklausiau.

Mudviejų santykiai turbūt tebebuvo draugiški, tačiau ne tokie, kad vidury nakties susitikinėtume išsiterlioję fizionomijas juodais dažais. Tokiems dalykėliams ji neabejotinai turėjo artimesnių draugų. Aš nebuvau vienas jų.

— Man reikia tavo mašinos, — paaiškino ji.

— Aš neturiu mašinos, — pasakiau. Man tai buvo opi tema.

— Tada tavo motinos.

— Tu gi turi savo, — priminiau jai.

Margo purkštelėjo.

— Taip, bet gimdytojai paėmė mano raktelius ir užrakino seife, stovinčiame po jų lova, o jų kambaryje miega Mirna Mauntvyzel. — Tai buvo jų šuo. — Vos mane pamačius ją ištinka priepuolis. Žodžiu, negaliu įslinkti, pavogti seifo, išlaužti, pasiimti raktų ir išvažiuoti savo mašina, nes, jeigu tik praversiu duris, Mirna Mauntvyzel pasius loti kaip išprotėjusi. Taigi man reikia mašinos. Be to, reikia, kad tu vairuotum, mat šiąnakt turiu sutvarkyti vienuolika punktų, mažiausiai penkiems iš jų reikalingas ratuotas bendrininkas.

Kai nespoksojau į ją įsispitrėjęs, iš Margo liko tik tamsoje žibančios akys. Bet susikaupęs mačiau jos veido ovalą, dar šlapius dažus ant skruostų. Skruostikauliai ir smakras sudarė trikampį, kuriame šypsojo juodos lyg derva lūpos.

— Tarp tų punktų yra, už kuriuos gresia baudžiamoji atsakomybė?

— Hm, primink, už įsibrovimą į svetimus namus gresia ar ne?

— Ne, — tvirtai atsakiau.

— Negresia ar nepadėsi?

— Nepadėsiu. Ar negali liepti kokiai savo parankinei, kad pavežiotų?

Pavyzdžiui, Leisė ir / arba Beka visada puldavo jai pasitarnauti.

— Iš tikrųjų dėl jų ir turiu problemų, — paaiškino Margo.

— Kokių problemų?

— Net vienuolika, — nekantrokai pridūrė ji.

— Aš nelaužysiu įstatymo, — pasakiau.

— Prisiekiu Dievu, tau nereikės daryti nieko, už ką gali būti teisiamas.

Staiga Margo namų kieme įsiplieskė prožektoriai. Vienu šuoliu ji liuoktelėjo pro langą į mano kambarį ir nusirito po lova. Netrukus į jos terasą išėjo tėvas.

— Margo! — pašaukė. — Aš tave mačiau!

— O Dieve... — išgirdau palovėje dusliai murmant. Margo nėrė iš savo slėptuvės, priėjo prie lango ir tarė: — Tėti, nustok. Aš tik užsukau paplepėti su Kventinu. Pats gi amžinai kartoji, kokią fantastišką įtaką jis man galėtų daryti ir panašiai.

— Sakai, tik plepi su Kventinu?

— Aha.

— Tai ko juodai išsitepliojusi veidą?

Margo sutriko gal tik dalelę sekundės.

— Tėti, kad paaiškinčiau, reikėtų papasakoti ilgiausią istoriją, o tu tikriausiai pavargęs, taigi eik...

— Namo! — suriko jis. — Žaibiškai!

Margo griebė man už marškinėlių, sušnibždėjo: „Po minutės grįšiu“ — ir išlipo pro langą.

Jai dingus čiupau nuo rašomojo stalo raktelius. Raktai mano, mašina, deja, ne. Per šešioliktą gimtadienį tėvai įteikė man mažytę dovanytę, ir aš iškart supratau, jog tai automobilio raktelis, vos neapsimyžau iš laimės, nes iki tol jie kasdien kartodavo negalintys dovanoti man mašinos. Bet kai įteikė suvyniotą dėžutę, nusprendžiau, kad jie mane tiesiog mulkino, vis dėlto gausiu mašiną. Nuplėšęs dovaninį popierių atidariau dėželytę. Joje tikrai gulėjo raktelis.

Įsižiūrėjęs pamačiau, kad jis nuo kraislerio. Nuo vienatūrio, priklausančio mamai.

— Dovanojate man tavo mašinos raktą? — dar paklausiau mamą.

— Tomai, — tarė ji tėčiui, — sakiau, jog jis tikėsis nežinia ko.

— Oi, tik nereikia kaltinti manęs, — atšovė tėtis. — Tuo tik nori pridengti nepasitenkinimą mano pajamomis.

— Ar tokioje skubotoje mano elgesio analizėje neslypi užslėptas agresyvumas? — paklausė mama.

— Ar toks retoriškas kaltinimas užslėptu agresyvumu iš tikrųjų nėra užslėpta agresija? — atrėmė tėtis, ir šis dialogas tęsėsi dar kurį laiką.

Trumpai tariant, rezultatas buvo toks: aš galėdavau džiaugtis naujausio modelio kraislerio nuostabybėmis, jeigu mamai jo nereikėdavo. Kadangi ji kasdien anksti rytą išvažiuodavo į darbą, mašina galėjau naudotis tik savaitgaliais. Na, savaitgaliais ir vidury nakties, kad tave kur.

Margo užtruko truputį ilgiau negu žadėtąją minutę. Kol jos nebuvo, aš vėl ėmiau abejoti.

— Rytoj man į mokyklą, — aiškinau.

— Pati žinau, — pasakė Margo. — Rytoj į mokyklą, poryt irgi, jeigu ilgai apie tai galvosi, gali smegenys neatlaikyti. Žodžiu, taip. Rytą į mokyklą. Štai kodėl reikia paskubėti ir iki ryto apsisukti.

— Nežinau.

— Kju, Kju, katinėli. Kiek jau laiko mes draugai?

— Mes ne draugai, o tik kaimynai.

— O Dieve, Kju... Gal aš tau bloga? Ar neliepiau savo asmens sargybiniams mokykloje būti tau švelnesniems?

— Naaa... — abejodamas nutęsiau, nors iš tikrųjų visą laiką įtariau, kad Čakas Parsonas su sėbrais mūsų neterorizuoja Margo dėka.

Ji sumirksėjo, ir aš pastebėjau, jog ji net vokus išsidažiusi juodai.

— Kju, einam.

Ir aš išėjau. Šmukštelėjau pro langą, tada nuleidę galvas nubėgome mūsų namo pasieniu. Kai įlipome į vienatūrį, Margo liepė neužtrenkti durelių, per didelis triukšmas, taigi palikau mašiną atvirą; įjungęs neutralią pavaros padėtį, pasispirdamas koja paleidau vienatūrį riedėti keliuku. Tik už kelių namų įjungiau variklį ir žibintus. Uždarėme dureles ir pasileidome begalinio Džeferson Parko serpantinu; visi namai vis dar atrodė naujutėlaičiai ir tarsi plastikiniai, toks žaislinis miestelis, kuriame gyvena tūkstančiai ne žaislinių, o tikrų žmonių.

— Supranti, — prabilo Margo, — iš tikrųjų jiems nusišvilpt, jie tik įsitikinę, kad mano išdaigos juos kompromituoja. Žinai, ką jis dabar pasakė? Ogi štai: „Man nerūpi, jeigu tu susidirbsi gyvenimą, tačiau nedaryk mums gėdos prieš Džeikobsenus, jie mūsų draugai.“ Juokinga. Tu neįsivaizduoji, kokių jie prisigalvoja gudrybių, kad tik negalėčiau išeiti iš tų sumautų namų. Prisimeni, kaip filmuose kaliniai pabėga iš kalėjimo po antklodėmis pakišę susuktus drabužius, kad atrodytų, jog ten miega žmogus? — Aš linktelėjau. — Tai va, mama mano miegamajame įtaisė elektroninę auklę, kad naktį girdėtų, kaip aš kvėpuoju. Ruti turėjau sumokėti penkis baksus, kad miegotų mano kambary, o jos lovoje po antklode palikau drabužių krūvą. — Ruti buvo Margo sesutė. — Kuo tau, velniai rautų, ne „Misija neįmanoma“? Seniau galėdavau pabėgti iš namų kaip kiekvienas normalus amerikiečių paauglys — išlipti pro langą ir nušokti nuo stogo. Tačiau dabar gryna fašizmo diktatūra.

— Tai pasakysi, ką mes veiksime, ar ne?

— Pirmiausia varom į „Publixą“. Turėsi pripirkti produktų. Kam, paaiškinsiu vėliau. Paskui — į „Wal-Martą“.

— Ką, gal apvažiuosime visus centrinės Floridos prekybcentrius? — paklausiau.

— Šiąnakt, brangusis, mes atlyginsime daug skriaudų. Ir patys truputį kai ką nuskriausime. Kas buvo pirmutiniai, taps paskutiniai ir romieji paveldės truputį žemės. Bet prieš pradėdami iš pagrindų keisti pasaulį turime apsipirkti.

Kaip tik tada įsukau į „Publixo“ aikštelę, praktiškai tuščią.

— Klausyk, — tarė ji, — kiek tu turi pinigų?

— Nulį dolerių ir nulį centų, — atsakiau.

Išjungęs variklį pažvelgiau į ją. Įmuginusi ranką į savo aptemptų džinsų kišenę, ji ištraukė kelias šimtines.

— Laimė, Dievas man atsiuntė.

— Čia dabar kas?

— Ruti bat micvos pinigai. Manęs prie jų neprileidžia, bet aš žinau tėvų slaptažodį, jie visur vartoja tą patį: „mirnamaunt3az31“. Taigi šiek tiek paėmiau.

Pašėlau mirksėti, kad tik nuslėpčiau mane apėmusį siaubą, bet ji vis tiek pastebėjo ir nusišypsojo.

— Žinok, ši naktis bus geriausia tavo gyvenime.

3.

Mano bendravimas su Margo Rot Špygelman ypatingas tuo, kad galiu tik klausytis, ką ji šneka, o kai nutyla, kaip nors skatinu toliau kalbėti, nes, pirma, esu neginčijamai ją įsimylėjęs, antra, ji visais atžvilgiais nepakartojama ir, trečia, pati manęs niekada nieko neklausia, todėl išvengti tylos galima tik užduodant klausimus jai.

Tai va, „Publixo“ aikštelėje ji man pasakė:

— Še, padariau tau sąrašą. Jei bus kas neaišku, skambink. Beje, aš sau leidau iš anksto kai ką įdėti į tavo bagažinę.

— Ką? Dar man nesutikus dalyvauti?

— Aha. Formaliai taip. Žodžiu, bus klausimų, skambink, bet vazelino imk didelį indelį, tą, kur didesnis už tavo kumštį. Ten stovi mažučiai indeliai vazelino mažiams, tada didesni — mamytėms, o didžiausi — dideliems storiems tėtukams, tai tokį ir imk. Jeigu didžiausių nebūtų, nupirk tris vidutinius. — Margo įteikė man sąrašą ir šimtą dolerių. — Turėtų užtekti.

Margo sąrašas:

Trys Vilkžuvės, Supakuotos atskirai

„Veet“ (kojų plaukelių Šalinimui be skustuvo, Moterų

kosmetikos skyriuje)

Vazelinas

Šešių skardinėlių „Mountain Dew“pakuotė

Tulpių puokštė

Vandens butelis

Popierinių servetėlių

Vienas balionėlis mėlynų purškiamųjų dažų

— Kaip įdomiai pasirenki, ką rašyti iš didžiosios raidės, — pasakiau.

— Aha, esu tvirtai įsitikinusi, kad didžiąsias raides reikia kaišioti kur papuola. Taisyklės baisiai skriaudžia žodžius sakinio viduryje.

Neįsivaizduoju, ką reikėtų sakyti kasininkei, kai naktį pusę pirmos ant konvejerio sukrauni trylika svarų vilkžuvės, „Veet“ tūbelę, puodą vazelino, pakuotę „Mountain Dew“ energinio gėrimo, mėlynų purškiamųjų dažų balionėlį ir puokštę tulpių. Tačiau aš pasakiau:

— Ne taip jau keista, kaip atrodo.

Moteris kostelėjo, bet akių nepakėlė.

— Vis dėlto keistoka, — sumurmėjo ji.

— Žinok, nenoriu prisivirti košės, — tariau grįžęs į mašiną. Margo jau šlapino vandeniu iš butelio servetėles ir jomis valėsi nuo veido juodą grimą. Paaiškėjo, kad jis buvo reikalingas tik išsigauti iš namų. — Į Djuką būsiu priimtas tik su sąlyga, kad nepakliūsiu į akiratį teisėsaugai.

— Kju, koks vis dėlto tu nervingas.

— Aš tik prašau, kad neturėtume nemalonumų. Žinoma, visai smagu pakvailioti, tačiau tik ne... hm... savo ateities kaina.

Ji pakėlė į mane akis, ir dabar aiškiai mačiau visą jos veidą. Ji lengvai šyptelėjo.

— Stebiuosi, kad visas tas šlamštas tave domina.

— Ka-as?

— Koledžas — priims ar nepriims. Nemalonumai — turėsi ar ne. Mokykla — gausi A ar D pažymius. Karjera — padarysi ar jos nepadarysi. Namas — didelis ar mažas, nuosavas ar išsinuomotas. Pinigai — yra ar nėra. Kokia nuobodybė!

Bandžiau prieštarauti, girdi, ji pati tikrai neabejinga šitiems dalykams, nes mokosi gerai ir studijuos Floridos universitete pagal programą, kai studentui skiriama stipendija.

Bet Margo mane pertraukė:

— Į „Wal-Martą“.

Į „Wal-Martą“ įėjome kartu ir paėmėm „lazdą“ — per televizijos reklamą išgirtą automobilio vairo blokatorių. Kai žygiavome per vaikiškų prekių skyrių, paklausiau:

— Kam mums reikia vairo blokatoriaus?

Tačiau, užuot atsakiusi, Margo išpylė dar vieną savo beprotišką monologą:

— Ar žinojai, kad beveik visą žmonijos istoriją vidutinis žmogaus amžius nesiekė ir trisdešimties metų? Taigi normalus suaugusiojo stažas galėjo būti nebent koks dešimt metų, ar ne? Niekas neplanavo pensijos. Neplanavo karjeros. Išvis nieko neplanavo. Tam niekas neturėjo laiko. Ir neturėjo ateities. Bet paskui gyvenimo trukmė pradėjo ilgėti, žmonėms pradėjo šviestis vis ilgesnė ateitis, jie ėmė vis daugiau apie ją galvoti. Apie ateitį. O dabar visas gyvenimas — ateitis. Ką bedarytum, viskas dėl ateities: baigi vidurinę, stoji į koledžą, kad gautum geresnį darbą, galėtum nusipirkti gražų namą, galėtum išsiųsti vaikus į koledžą, kad jie irgi gautų gerą darbą, nusipirktų gražų namą ir galėtų savo vaikus išsiųsti į koledžą.

Man atrodė, jog ji pliauškia šitas nesąmones tik tam, kad nereikėtų atsakyti į mano klausimą. Todėl aš jį pakartojau:

— Kam mums reikia vairo blokatoriaus?

Margo meiliai patapšnojo man nugarą.

— Viską suprasi dar neišaušus rytui.

Staiga irklavimo reikmenų lentynoje ji pamatė klaksoną. Išėmė iš dėžutės.

— Ne, — pasakiau, ji paklausė:

— Ką reiškia „ne“?

Поиск по сайту: