OMNICTIONARY96. Nusiramink, kaubojau

KJUPRISIKĖLIMAS. Atsiprašau, mane tiesiog siutina, kaip jis lipa sienom dėl tų išleistuvių.

OMNICTIONARY96. Dar ne taip pasiusi išgirdęs, jog taip anksti atsikėliau tik todėl, kad turiu važiuoti pasiimt smokingo. Na kaip?

KJUPRISIKĖLIMAS. Viešpatie. Tu rimtai?

OMNICTIONARY96. Kju, rytoj, poryt, užporyt ir visas kitas dienas mielai padėsiu tau tirti įvykį. Tačiau aš turiu mergaitę. Ji nori pasilinksminti išleistuvėse. Juk aš nekaltas, kad Margo Rot Špygelman panoro jas mums sugadinti.

Nežinojau, ką jam sakyti. Gal jis ir teisus. Gal ji ir verta užmaršties. Vis dėlto aš negalėjau jos pamiršti.

Mama su tėčiu tebebuvo lovoje, žiūrėjo per teliką kažkokį seną filmą.

— Galima paimti vienatūrį? — paklausiau.

— Žinoma, o kam?

— Nutariau eit į išleistuves, — skubiai atsakiau be pastangų regzdamas pramanytą istoriją. — Nuvažiuosiu kostiumo, paskui pas Beną. Abu einame be poros.

Mama šypsodamasi atsisėdo.

— Sūneli, šauniai sugalvojai. Pamatysi, kaip išeis į naudą. Ar užvažiuosi, kad tave nutrauktume?

— Mam, nejau būtina žmogų, einantį į išleistuves be poros, dar ir fotografuoti? Ar man nepakanka pažeminimų?

Ji nusijuokė.

— Prieš komendanto valandą nepamiršk paskambinti, — įspėjo tėtis.

Mūsų namuose komendanto valanda prasidėdavo vidurnaktį.

— Būtinai, — pažadėjau.

Jiems meluoti buvo taip paprasta, kad nejučia pagalvojau, kodėl šito beveik nedariau iki tos nakties su Margo.

1-4 magistrale pavariau į vakarus, Kisimio ir pramogų parkų kryptimi, pralėkdamas pro posūkį į jūrų akvariumą, į kurį įsibrovėme kartu su Margo, ir dvidešimt septintu plentu nuvažiavau Heines Sičio link. Tame krašte daug ežerų, o Floridoje visos paežerės apgyventos turtuolių, taigi atrodė abejotina, kad ten galėtų būti pusmiesčių. Bet internete radau duomenų apie vieną didžiulį žemės sklypą, einantį iš rankų į rankas, kurio nė vienas savininkas taip ir neužstatė. Iškart jį atpažinau, nes visi sklypai pakelėje buvo aptverti, o Kveil Holou žymėjo tik plastikinė rodyklė, prikalta prie kuolo, įsmeigto į žemę. Pavažiavęs dar pamačiau skelbimus: PARDUODAMA; PUIKI VIETA; IDEALUS SKLYPAS STATYBOMS.

Ne taip kaip ankstesni pusmiesčiai, Kveil Holou buvo prižiūrimas. Nebuvo pastatyta nė vieno namo, bet sklypeliai sužymėti kuoliukais, šviežiai nupjauta žolė. Gatvės asfaltuotos, visur stovi jų pavadinimai ir kelio ženklai. Pačiame rajono centre iškastas apskritas tvenkinys, bet vėliau kažkodėl nusausintas. Pravažiuodamas sumečiau, kad jis kokių dešimties pėdų gylio ir maždaug kelių šimtų pėdų skersmens. Į kraterio centrą it gyvatė raitėsi guminė žarna, o ten iš dugno iki akių aukščio kilo aliuminio ir plieno fontanas. Apsidžiaugiau, kad nėra vandens: nereikės spoksoti spėliojant, ar ji neguli kur nors dugne ir nelaukia, kad užsidėčiau akvalangą ir nerčiau jos ieškoti.

Jau neabejojau, kad Kveil Holou Margo nėra. Aplinkui pilna gyvenviečių, taigi netikusi vieta slėptis tiek lavonui, tiek gyvam žmogui. Vis dėlto nutariau viską apvažiuoti, bet lėtai šliaužiant vienatūriu staiga apėmė baisi neviltis. Norėjau pajusti palengvėjimą, kad Margo nėra Kveil Holou, tačiau tada ji bus kitame ar dar kitame pusmiestyje. O gal niekada jos nerasiu. Ar taip bus geriau?

Apvažiavęs rajoną ir nieko neradęs pasukau į plentą. Nusipirkau pietų kažkokioje užvažiuojamojoje užkandinėje ir juos suvalgiau riedėdamas į vakarus, į aną apleistą prekybcentrį.

12.

Įvažiavęs į aikštelę pamačiau, kad plokštėje Beno pramušta skylė užklijuota mėlyna lipniąja juosta. Įdomu, kas po mūsų čia lankėsi...

Apsukau apie pastatą ir sustojau šalia surūdijusio konteinerio, dešimtmečiais nemačiusio šiukšlių mašinos. Pamaniau, kad prireikus galėsiu juostą nuplėšti, bet eidamas į priekį pastebėjau, jog iš lauko nematyti geležinių užpakalinių prekybcentrio durų vyrių.

Margo dėka jau šiek tiek gaudžiausi apie tokius dalykus. Tapo aišku, kodėl mums nepasisekė atidaryti šitų durų: jos atidaromos į vidų. Priėjau prie hipotekos banko kontoros ir pastūmiau duris. Lengviausiai atsivėrė. Dieve, kokie buvom kvailiai. Be abejo, žmogus, prižiūrintis pastatą, žinojo, kad durys nerakintos, todėl dar keisčiau, kam reikėjo užklijuoti plokštę lipniąja juosta.

Išsinėręs iš kuprinės, kurią susikroviau šį rytą, išėmiau iš jos galingą tėčio žibintuvėlį ir pašviečiau aplinkui. Viršuje kažkas nučežėjo tarp gegnių. Aš sudrebėjau. Žibintuvėlio šviesoje į visas puses nukurnėjo driežiukai.

Pro skylę lubose krintanti šviesa apšvietė patalpos priekį, pro langus dengiančių plokščių plyšius irgi lindo saulės spinduliai, bet aš labiau pasiklioviau savo žibintuvėliu. Perėjau tarp stalų eilių iš naujo apžiūrėdamas viską, ką aną kartą pavyko rasti stalčiuose. Mane baugino vienodi staliniai kalendoriai be jokių pastabų, visų buvo atverstas 1986 metų vasaris. 1986 metų vasaris. 1986 metų

vasaris. 1986 metų birželis. 1986 metų vasaris. Apsisukęs švystelėjau žibintuvėliu į stalą pačiame kabineto centre. Ir pamačiau atverstą birželio mėnesį. Pasilenkiau tikėdamasis pamatyti apspurusius kraštelius, kur buvo nuplėšti ankstesnių mėnesių lapai, ar žymes, kur atsispaudė koks nors užrašas, padarytas nuo viršaus nuplėštame lapelyje, tačiau šis kalendorius skyrėsi nuo kitų tik mėnesiu.

Žibintuvėlį suspaudęs tarp kaklo ir peties vėl apieškojau visus stalčius, o ypač atidžiai — birželio stalo; jame radau servetėlių, keletą neatbukusių pieštukų, pastabas dėl kredito, suteikto kažkokiam Denisui Makmehonui, tuščią „Marlboro Lights“ pakelį ir beveik pilną raudono nagų lako buteliuką.

Paėmęs vienon rankon žibintuvėlį įsistebeilijau į buteliuką. Lakas buvo tokios tamsios spalvos, kad atrodė beveik juodas. Jau buvau matęs šitą spalvą. Tą naktį ant vienatūrio centrinės konsolės. Jau negirdėjau nei čežėjimo tarp gegnių, nei pastato girgždesio — mane apėmė jaudulys. Aišku, nežinojau, ar buteliukas tas pats, tačiau spalva tikrai buvo ta pati.

Pasukiojęs buteliuką pamačiau visiškai aiškią mėlyną dėmelę. Paliktą purškiamaisiais dažais ištepliotų jos pirštų. Dabar neliko abejonės. Po to, kai mes tą rytą atsisveikinome, ji čia lankėsi. Gal netgi čia apsistojusi. Bet grįžta tik vėlai vakare. Gal ji ir užklijavo pramuštą plokštę, kad niekas nelįstų.

Ir aš nutariau pasilikti lig ryto. Jeigu Margo čia miegojo, galėsiu ir aš. Ir pradėjau trumputį pokalbį su savimi.

Aš. Betgi čia yra žiurkių.

Aš. Taip, bet jos tūno virš lubų.

Aš. O driežai?

Aš. Oi, liaukis. Mažas būdamas jiems traukiojai uodegas. Driežų tu tikrai nebijai.

Aš. O žiurkės?

Aš. Žiurkės nieko tau nepadarys. Tavęs jos bijo labiau negu tu jų.

Aš. Gerai, bet vis dėlto kaip dėl žiurkių?

Aš. Užsičiaupk.

Galų gale žiurkės — gyvas niekis, palyginti su tuo, kad esu vietoje, kur Margo dar buvo gyva. Tarp sienų, kurios matė ją po manęs, ir ši mintis taip mane šildė, jog beveik pasidarė jauku. Na, nesijaučiau saugiai kaip kūdikis mamytės glėbyje, bet ir nekrūpčiojau vos išgirdęs ką krepštelint. O nusiraminus pasidarė lengviau ieškoti. Žinojau rasiąs dar ką nors ir jaučiausi tam pasirengęs.

Išėjęs iš kabineto smukau į Trolio Urvą ir patekau į patalpą su lentynų labirintu. Kurį laiką juo vaikštinėjau. Paskui pro antrąjį Trolio Urvą įlindau į tuščiąjį kambarį. Atsisėdau ant kiliminės dangos rulono kitame jo gale. Atsišliejus į sieną sutraškėjo atsilupę dažai. Valandėlę sėdėjau pratindamasis prie pastato skleidžiamų garsų, kol pro skylę lubose krintantis saulės spindulys pasislinko per colį.

Paskui man pasidarė nuobodu ir pro paskutinį Trolio Urvą įsmukau į suvenyrų krautuvėlę. Pasirausiau marškinėlių krūvoje. Iš po vitrinos ištraukiau dėžę su turistinėmis brošiūromis ir visas perverčiau ieškodamas kokio nors Margo palikto įrašo, bet nieko neradau.

Tada grįžau į kambarį, kurį nejučia pradėjau vadinti biblioteka. Pasklaidžiau „Readers Digest“, radau šūsnį septintojo dešimtmečio „National Geographic“, bet ant dėžės buvo toks sluoksnis dulkių, jog supratau Margo jos nejudinus.

Žmogaus veiklos pėdsakų pradėjau pastebėti tik grįžęs į tuščiąjį kambarį. Sutrūkinėjusiais dažais sienoje, prie kurios gulėjo dangos rulonas, įžiūrėjau devynias skylutes nuo popieriaus smeigtukų. Keturios sudarė kvadratą, kitos penkios buvo jo viduje. Pamaniau, galbūt Margo, būdama čia taip ilgai, pasikabino kokį plakatą, nors jos kambaryje nepastebėjau, kad būtų kas nukabinta.

Šiek tiek atvyniojau dangos ruloną ir iškart kai ką radau: tuščią suplotą dėžutę, kurioje kadaise buvo dvidešimt keturi batonėliai javainių. Jau įsivaizdavau, kaip Margo čia gyvena, kaip, atsisėdusi ant supelijusios dangos rulono, graužia batonėlį. Ji viena, daugiau nieko neturi valgyti. Galbūt kasdien važiuoja į kokią parduotuvę nusipirkti sumuštinio ir „Mountain Dew“, o šiaip daugiausia būna šitame kambaryje, sėdi ant rulono ar šiaip kur. Šis vaizdas atrodė pernelyg liūdnas, kad būtų panašus į tikrovę, — jis dvelkė tokia vienatve ir buvo visiškai ne Margo stiliaus. Tačiau viskas, ką man pavyko surinkti per šitas dešimt dienų, piršo stulbinančią išvadą: pati Margo, bent jau dalį laiko, buvo visai ne Margo stiliaus.

Išvyniojęs dangą iki galo radau mėlyną megztą pledą, plonytį kaip popierius. Griebęs jį prispaudžiau prie veido. Taip, Dieve mano, taip! Užuodžiau jos kvapą. Alyvų šampūno ir migdolų pienelio, o per juos prasimušė vos juntamas jos odos aromatas.

Ir aš vėl įsivaizdavau, kaip kas vakarą Margo išvynioja dangą iki pusės ir gulasi ant šono. Užsikloja pledu, likęs rulonas atstoja pagalvę, ir ji miega. Bet kodėl čia? Kodėl čia geriau negu namie? O jeigu taip gera, kam reikėjo išvažiuoti? Šitų dalykų negaliu įsivaizduoti ir jaučiu negalįs todėl, kad Margo nepažįstu. Žinojau, kaip ji kvepia, žinojau, kaip elgiasi būdama su manimi, ir žinojau, kaip elgiasi būdama su kitais, žinojau, kad jai patinka „Mountain Dew“, nuotykiai ir teatrališki poelgiai, žinojau, kad ji linksma, protinga ir apskritai daug geresnė už mus visus. Bet nežinojau, kas ją čia atvedė ar kas čia laikė, kas privertė išvykti. Nežinojau, kodėl ji turi šimtus plokštelių, nors niekam net nesakė mėgstanti muziką. Nežinojau, ką ji veikdavo vakarais nuleidusi žaliuzes ir užsirakinusi duris, užsidariusi savo kambaryje, į kurį nieko neįsileisdavo.

Gal nuo to ir reikėjo pradėti. Išsiaiškinti, kokia Margo tada, kai nebūna Margo, kurią visi pažįsta.

Kurį laiką gulėjau apsiklojęs jos kvapu dvelkiančiu pledu ir spoksojau į lubas. Pro skylę mačiau vakarinio dangaus lopinėlį, panašų į ryškiai mėlynai nudažytą drobės skiautę. Ideali vieta miegoti: ir žvaigždės matyti, ir neužlyja.

Paskambinau tėvams. Atsiliepė tėtis, pasakiau, kad važiuojame pasiimti Radaro su Andžela, o nakvosiu pas Beną. Jis liepė man negerti, aš pažadėjau, jis pasakė didžiuojąsis, kad nutariau eiti į išleistuves, o aš pamaniau: kažin kaip jis didžiuotųsi, jei žinotų, ką iš tikrųjų veikiu.

Čia buvo nuobodu. Mat kai apsipranti su žiurkių krebždėjimu ir paslaptingu girgždesiu, tarsi pastatas tuoj tuoj tave užgrius, nebelieka ko veikti. Nei tau interneto, nei teliko, nei muzikos. Čia buvo nuobodu netgi man, todėl visai nesupratau, kurių galų ji pasirinko šitą vietą, nes man visada atrodė, jog Margo nepakenčia nuobodulio. Gal užsigeidė pavalkatauti? Vargu. Net į jūrų akvariumą ji įsibrovė mūvėdama firminiais džinsais.

Kadangi aplinka negalėjo pasiūlyti man nieko geresnio, grįžau prie „Dainos apie save“, vienintelės Margo dovanos man, kuri nekėlė abejonių. Atsisėdau ant cementinių grindų, numargintų dėmėmis nuo lietaus balų, tiesiai po skyle lubose, sukryžiavau kojas ir pasisukau taip, kad šviesa kristų ant knygos. Ir pagaliau stebuklingu būdu man pasisekė ją įveikti.

Blogiausia, kad poema prasideda baisiai lėtai — kažkokia ilgų ilgiausia įžanga, bet maždaug devyniasdešimtoje eilutėje Vitmenas pagaliau pradeda tam tikrą pasakojimą, štai nuo čia aš ir įsivažiavau. Taigi Vitmenas sėdi žolėje (tai jis vadina dykinėjimu) ir byloja:

Vaikas atneša man saują žolės ir klausia: „Kas yra žolė?“;

Ką galiu jam atsakyti? Juk ir pats žinau ne geriau už jį.

Galbūt tai mano jausmų vėliava, nuausta iš žalių vilties

spalvos gijų.

Štai ir viltis, apie kurią kalbėjo dr. Holden, — žolė buvo vilties metafora. Tačiau tai ne viskas. Jis toliau kalba:

Gal tai Viešpaties nosinaitė,

Iškvėpinta ir tyčia numesta mums atminimo dovana...

Taigi išeitų, kad žolė yra ir Dievo palaimos metafora ar panašiai...

Galbūt ši žolė pati yra vaikas...

Ir toliau:

O gal ji yra visų suprantamas hieroglifas,

Reiškiantis: „Aš augu visur, kur tik yra žemės lopinėlis,

Augu tarp juodųjų ir baltųjų.“

Taigi, ko gera, žolė dar yra ir žmonių lygybės, žmonių esminio bendrumo metafora, kaip ir sakė dr. Holden. Ir pagaliau apie žolę jis sako:

O dabar ji man atrodo lyg vešlūs nekirpti kapų plaukai.

Vadinasi, žolė — kartu ir mirtis, nes išauga iš palaidotų kūnų. Negalėjau atsistebėti, kad žolė reiškia šitiek daug skirtingų dalykų. Ji ir gyvybės, ir mirties, ir lygybės, ir bendrumo, ir vaikų, ir Dievo, ir vilties metafora.

Man nepavyko suprasti, kuri šių idėjų poemoje pagrindinė, jeigu tokia išvis yra. Bet galvodamas apie žolę, apie tai, kiek daug joje gali išvysti, susimąsčiau, kokią aš mačiau Margo ir kiek visko pražiopsojau. Į ją žiūrėti galėjai nesuskaičiuojamais būdais. Iki tol labiausiai sukau galvą, kas jai atsitiko, tačiau dabar, bandydamas suvokti žolės daugialypiškumą ir traukdamas iš pledo Margo kvapą, supratau, jog svarbiausia išsiaiškinti, kokio žmogaus aš ieškau. Jeigu jau klausimas: „Kas yra žolė?“ — pasirodė esąs toks sunkus, atsakyti į klausimą: „Kas yra Margo Rot Špygelman?“ — tikrai bus ne lengviau. Kaip ir kiekviena metafora, kuri neįkertama dėl savo daugiaprasmiškumo, viskas, ką man paliko Margo, leidžia fantazuoti be galo, įsivaizduoti daugybę Margo variantų.

Būtinai reikėjo sumažinti jų skaičių, ir aš nusprendžiau, kad tikriausiai čia esama kažko, ką aš ne taip matau arba ko išvis neįžvelgiau. Man norėjosi nuplėšti stogą ir žvilgsniu aprėpti viską iš karto, ne tik tai, ką išgriebia siauras žibintuvėlio spindulys. Padėjęs Margo pledą surikau taip, kad išgirstų visos žiurkės:

— Aš būtinai rasiu dar ką nors!

Kabinete vėl apžiūrėjau rašomuosius stalus, bet, mano nuomone, buvo akivaizdu, kad ji čia sėdėjo tik ten, kur kalendorius rodė birželį ir kur radau jos nagų laką.

Nėręs į Trolio Urvą vėl atsidūriau bibliotekoje, vėl apėjau metalines lentynas. Vis ieškojau kokio plotelio be dulkių, liudijančio, kad Margo čia kažką veikė, bet neradau nė vieno. Paskui staiga mano žibintuvėlio spindulys kažką užčiuopė pačiame viršuje ant lentynos, stovinčios kertėje, šalia užkalto lango. Tai buvo knygos nugarėlė.

Knyga buvo kelionių vadovas, vadinosi „Amerikos keliais“, išleista 1998 metais, taigi jau tada, kai prekybos centras buvo visiems laikams uždarytas. Vėl suspaudęs žibintuvėlį tarp peties ir kaklo ėmiau sklaidyti knygą. Joje buvo aprašyta šimtai įdomiausių JAV vietovių, kurias patartina aplankyti, pradedant Darvino miestu Minesotos valstijoje, kuriame suvytas didžiausias pasaulyje špagato kamuolys, ir baigiant Omaha Nebraskoje, galinčia pasigirti didžiausiu pasaulyje rutuliu, suklijuotu iš pašto ženklų. Kažkas buvo užlenkęs keleto lyg ir niekuo nesusijusių lapų kampučius. Knyga nebuvo per daug dulkina. Galbūt jūrų akvariumas buvo tik pirmas kokio nors pašėlusio nuotykio žingsnis. Taip. Logikos yra. Visai Margo stilius. Iš kur nors sužinojusi apie šitą vietą praleido čia porą dienų, kol susiruošė, ir tada iškeliavo. Taip ir mačiau, kaip Margo lyg biliardo kamuoliukas nardo turistų lankomais maršrutais.

Paskutiniuose besileidžiančios saulės spinduliuose ant viršutinių lentynų radau dar keletą knygų: „Trumpas vadovas po Nepalą“, „Gražiausios Kanados vietovės“, „Po Ameriką automobiliu1, „Fodors vadovas po Bahamų salas“ ir „Keliaukime į Butaną“. Visos šios knygos atrodė neturinčios nieko bendra, išskyrus tai, jog visos buvo apie keliones ir išleistos jau uždarius prekybcentrį. Pasikišęs žibintuvėlį po smakru suėmiau knygas į glėbį ir nusinešiau į tuščiąjį kambarį, kurį jau laikiau miegamuoju.

Taigi išleistuvių naktį tikrai praleidau su Margo, nors ne taip, kaip svajojau. Užuot drauge su ja įsiveržęs į šventišką salę, aš sėdėjau ant suvyniotos dangos rulono apsiklojęs kelius skystu pledeliu žibintuvėlio šviesoje skaitydamas kurį nors kelionių vadovą arba išjungęs jį ir tamsoje klausydamasis visur aplinkui čirpiančių cikadų.

Galbūt ir ji sėdėjo čia patamsyje klausydamasi visos šitos kakofonijos, tačiau užėjus nevilčiai nepajėgė atsikratyti minčių apie mirtį. Lengvai įsivaizdavau.

Bet įsivaizdavau ir ką kita: kaip Margo visokiuose sendaikčių išpardavimuose superka visus kelionių vadovus, kainuojančius ne daugiau kaip ketvirtį dolerio. Paskui atvažiuoja čia norėdama perskaityti knygas niekieno netrukdoma. Perskaityti ir nuspręsti, kur keliauti. Taip. Ji slapstysis pervažiuodama iš vienos vietos į kitą — balionėlis, plaukiantis dangumi, kasdien įveikiantis šimtus mylių, nes jį neša vėjas. Šioje fantazijoje Margo buvo gyva. Nejau ji atviliojo mane čia tam, kad atspėčiau jos kelią? Galbūt. Nors jos kelionė man tebebuvo paslaptis. Sprendžiant iš knygų, ji galėjo būti Jamaikoje ar Namibijoje, Topekoje ar Pekine. Bet aš juk dar tik pradėjau ieškoti.

13.

Sapnavau, kad guliu aukštielninkas, ji šalia, padėjusi galvą man ant peties, mudu skiria tik dangos kamputis ant cementinių grindų. Jos ranka guli man ant krūtinės. Mes paprasčiausiai miegame. Dieve, padėk man. Esu vienintelis paauglys Amerikoje, sapnuojantis, kaip miega su mergaite — tik miega, ir nieko daugiau. Ir tada suskambo telefonas. Po antro skambučio pagaliau sugraibiau jį, gulintį ant neišvyniotosios rulono dalies. 3.18. Skambino Benas.

— Labas rytas, — pasakiau.

— Taiiiip!!!!! — riktelėjo jis, ir aš iš karto supratau, jog dabar ne laikas aiškinti, ką man pavyko sužinoti ir prisigalvoti apie Margo.

Taip ir pajutau nuo jo trenkiant alkoholiu. Tas vienas žodis, jo balsas turėjo daug daugiau šauktukų, negu buvo man ištaręs per visą savo gyvenimą.

— Kaip suprantu, išleistuvės nusisekė?

— Taiiiip! Kventinas Džeikobsenas! Tas pats Kju! Didysis Amerikos Kventinas! — Jo balsas kažkur nuplaukė, bet dar girdėjau. — Ei, visi užsičiaupkite, tylos, užsičiaupkit... KVENTINAS! Džeikobsenas! Taip! Kalbu su juo. — Visi garsiai mane ėmė sveikinti, tada Beno balsas vėl priartėjo: — Taip, Kventinai! Taip! Senuk, turi čia atvažiuoti.

— Kur tas čia? — paklausiau.

— Pas Beką! Žinai kur?

Lyg tyčia puikiai žinojau kur. Juk esu buvęs jos pusrūsyje.

— Žinau, bet dabar naktis, Benai. Be to, aš esu...

— TAIIIIP!!! Tuoj pat atvažiuoji. Tučtuojau!

— Benai, aš turiu svarbesnių reikalų, — pasakiau.

— Tu PASKIRTASIS ŠOFERIS!

— Kas?

— Taip! Būsi paskirtas! Šaunuolis, kad atsiliepei! Sužavėtas! Šeštą turiu būti namie! Ir aš tave paskiriu, kad mane parvežtum! TAIIIIIIIIP!

— O negali ten pernakvoti? — paklausiau.

— NEEEEE! Fu. Fu, Kventinai. Ei, paklausykit! Pasakom Kventinui fu! — Ir visi subaubė: „Fuuuuu!“ — Visi girti. Benas girtas. Leisė girta. Radaras girtas. Niekas negali parvežti. O namie reikia būt šeštą. Mamai pažadėjau. Fu, Kventinai, miegaliau! Tu gi paskirtasis šoferis! TAIIIIIP!

Giliai įkvėpiau. Jei Margo būtų norėjusi pasirodyti, iki trijų būtų pasirodžiusi.

— Būsiu po pusvalandžio.

— TAIP TAIP TAIP TAIP TAIP TAIP TAIP TAIP TAIP TAIP TAIP TAIIIIIPPP! TAIP! TAIP!

Išjungiau telefoną neišklausęs iki galo Beno teiginių. Dar pagulėjau ragindamas save keltis ir pagaliau atsikėliau. Pusiausnūda pro Trolio Urvus iššliaužiau į biblioteką, tada į kabinetą, atidariau duris ir sėdau į mašiną.

Į Bekos Erington rajoną įsukau prieš pat keturias. Visa gatvė buvo užstatyta mašinomis, supratau, kad namo viduje žmonių bus dar daugiau, juk nemažą būrį atvežė limuzinas. Už kelių mašinų radau vietą šalia NBNP.

Nė karto nesu matęs Beno girto. Dešimtoje klasėje vakarėlyje, kurį organizavo orkestro berniokai, išplempiau butelį rausvo „vyno“. Buvo bjauru ir gerti, ir paskui viską išvemti. Kaip tik Benas sėdėjo su manimi Kesės Subinani tualete, dekoruotame Mikės Pūkuotuko istorijos scenomis, kol aš taikliai šaudžiau rausvu skysčiu į Nulėpausį. Maniau, toji patirtis mus atgrasė nuo tolesnių bandymų, susijusių su alkoholiu. Bet, paaiškėjo, tik iki šios nakties.

Na, aš žinojau, kad Benas bus girtas. Supratau telefonu. Joks blaivus žmogus per minutę tiek kartų neištars „taip“. Vis dėlto, prasibrovęs pro būrelį vyrukų, rūkančių Bekos kieme, ir atidaręs duris nesitikėjau pamatyti smokingu pasipuošusio Beno, aukštyn kojom kabančio virš alaus statinaitės. Džeisas Vortingtonas ir dar du beisbolo žaidėjai jį laikė tokioje padėtyje, o jis buvo apžiojęs čiaupą. Visi kaip pakerėti žiūrėjo į jį ir vienu balsu skaičiavo:

— Aštuoniolika, devyniolika, dvidešimt...

Akimirką išsigandau, kad iš jo tyčiojamasi. Bet ne, Benas traukė alutį kaip motinos pieną, varvėjo per burną, nes jis dar ir šypsojosi.

— Dvidešimt trys, dvidešimt keturi, dvidešimt penki! — šaukė įsikarščiavę žiūrovai. Akivaizdu, kad vyko ne bet koks cirkas.

O man viskas atrodė taip banalu ir kvaila. Popieriniai vaikučiai žaidžia savo popierinius žaidimus. Mėgindamas prasisprausti prie Beno susidūriau su Radaru ir Andžela.

— Kas čia per velniava? — paklausiau.

Radaras liovėsi skaičiuoti ir išpūtė akis.

— Taip! Atvyko paskirtasis šoferis! Taip!

— Kodėl šiandien visi kaip papūgos kartoja „taip“?

— Geras klausimas! — sušuko Andžela. Ir atsikvėpė išpūsdama skruostus. Matyt, jai buvo ne smagiau negu man.

— O taip, velniškai geras klausimas! — patvirtino Radaras, vos nulaikydamas rankose raudonus plastikinius indelius alaus.

— Jis geria iš abiejų, — ramiai paaiškino Andžela.

-- Kodėl gi ne tu paskirtasis šoferis? — paklausiau.

— Jie norėjo tavęs, — atsakė ji. — Tokiu būdu tikėjosi tave ištraukti iš namų.

Aš užverčiau akis. Andžela užjaučiamai padarė tą patį.

— Tau jis turbūt tikrai patinka, — pasakiau galva rodydamas į Radarą. Iškėlęs abi rankas su alumi, jis vėl rėkavo skaičius.

Visi atrodė sklidini pasididžiavimo, kad moka skaičiuoti.

— Net ir dabar jis savaip žavus, — tarė ji.

— Siaubas, — neištvėręs leptelėjau.

Radaras bakstelėjo man alaus indeliu.

— Tik pažiūrėk į mūsų Benulį! Tikras stovėsenos ant statinės genijus, kaip koks mokslininkas autistas. Man atrodo, tuoj pasieks pasaulio rekordą.

— Kas ta stovėsena ant statinės? — paklausiau.

Andžela parodė į Beną.

— Šitai, — tarė.

— Aaa, — numykiau. — Na... nejaugi šitaip kabėti aukštyn kojomis labai sunku?

— Kaip supratau, Žiemos Parko mokyklos istorijoje ilgiausia stovėsena ant statinės truko šešiasdešimt dvi sekundes, — paaiškino ji. — Tonio Joriko rekordas.

Tonis Jorikas buvo milžinas, baigęs mokyklą, kai mes buvom devintoje klasėje, ir dabar žaidžiantis Floridos universiteto futbolo komandoje.

Nuoširdžiai linkėjau Benui pasiekti rekordą, bet neprisiverčiau rėkti su visais:

— Penkiasdešimt aštuoni, penkiasdešimt devyni, šešiasdešimt, šešiasdešimt vienas, šešiasdešimt du, šešiasdešimt trys!

Benas ištraukė iš burnos čiaupą ir suriko:

— TAIIIIPPPP! AŠ KIEČIAUSIAS! PASAULIS SUKRĖSTAS!

Džeisas su sėbrais iš beisbolo komandos atvertė jį ant kojų ir užsikėlę ant pečių ėmė nešti ratu. Pastebėjęs mane, Benas bedė pirštu mano pusėn ir subliuvo garsiausią ir karščiausią šios nakties „taip“. Patikėkite, net pasaulio taurę laimėję futbolininkai taip nedžiūgauja.

Benas nevikriai nušoko beisbolininkams nuo pečių ir svyruodamas atsistojo. Apkabino mane.

— TAIP! — pakartojo. — Kventinas čia! Fantastiškiausias bičas! Pasveikinkime Kventiną, geriausią stovėsenos ant statinės pasaulio rekordininko draugą!

Džeisas pliaukštelėjo man per galvą.

— Šaunuolis, Kju! — pasakė.

Į kitą ausį Radaras kalbėjo:

— Žinok, jiems esame kaip kokie liaudies pasakų herojai. Mes su Andžela iš savo vakarėlio atvarėm čia, nes Benas pažadėjo, kad būsiu sutiktas kaip karalius. Žinok, jie skandavo mano vardą. Benas jiems, matyt, atrodo baisiai įdomus, todėl ir mes jiems dabar patinkame.

Radarui ir visiems kitiems pasakiau:

— Jėga.

Benas nusisukęs čiupo Kesę Subinani. Uždėjo jai rankas ant pečių, ji irgi, jis pasigyrė:

— Mano pora vos netapo išleistuvių karaliene.

— Žinau. Puiku, — tarė Kesė.

Benas:

— Žinai, trejus metus kasdien tik ir galvojau, kaip tave pabučiuoti.

Kesė:

— O kas draudžia?

Benas:

— TAIP! Super!

Bet jis Kesės nepabučiavo. Atsisukęs į mane pranešė:

— Kesė nori su manim bučiuotis!

— Taip, — pasakiau ir aš.

— Super! — pakartojo jis.

Ir iš karto tarsi pamiršo ir mane, ir Kesę, sakytum mintis pabučiuoti Kesę Subinani būtų buvusi saldesnė už tikrą bučiavimąsi.

— Šaunus vakarėlis, tiesa? — paklausė mane Kesė.

— Taip,sakau.

— Nepalyginsi su orkestro vakarėliais, ar ne? — sako ji.

— Taip, — sakau.

— Benas prietranka, bet aš jį dievinu, — sako ji.

— Taip, — sakau.

— Be to, tokios žalios akys, — sako ji.

— Aha, — patvirtinu.

— Visi sako, kad tu simpatiškesnis, bet man patinka Benas, — sako ji.

— Ir gerai, — sakau.

— Šaunus vakarėlis, tiesa? — sako ji.

— Taip, — sakau.

Kalbėtis su girtu žmogumi tas pats kaip su trimečiu idiotu, kuris beprotiškai džiaugiasi dėl visko.

Kesė nuėjo, priėjo Čakas Parsonas.

— Labas, Džeikobsenai, — šaltai pasisveikino.

— Labas.

— Tai tu nuskutai man tą velnio antakį?

— Ne, ne nuskutau, o nuėmiau depiliaciniu kremu.

Jis man gan skaudžiai kumštelėjo į krūtinę.

— Tikras kiaulė, — pasakė juokdamasis. — Senuk, matau, ne iš kelmo spirtas. Visus tik tampai už virvučių, velniai rautų. Gal aš ir girtas, bet šiandien kažkodėl tave beveik myliu, paršeli.

— Ačiū, — tariau.

Visi šitie pliurpalai, visas tas kliedesys, atseit šitiek metų kartu mokėmės, baigiame mokyklą, tai nors dabar prisipažinkime, kad širdies gilumoje visi visus mylime, man buvo kažkokie svetimi. Ir pabandžiau įsivaizduoti Margo šitame vakarėlyje — arba tūkstantyje panašių. Kaip ji tuščiomis akimis klausosi Čako Parsono veblenimo ir svajoja pabėgti nuo jo, pabėgti gyva ar mirusi. Vienodai aiškiai įsivaizdavau ir viena, ir kita.

— Pirdžiau, nori alaus? — paklausė Čakas.

Gal ir būčiau pamiršęs, jog jis stovi šalia, bet nuo jo taip trenkė alkoholiu, kad niekaip negalėjai jo nepastebėti. Aš papurčiau galvą, ir jis nuėjo.

Norėjosi namo, bet supratau, jog beviltiška skubinti Beną. Gal tai geriausia jo gyvenime diena. Jis jos vertas.

Taigi susiradau laiptus ir ėmiau lipti į pusrūsį. Tiek laiko praleidęs tamsoje jos jau pasigedau, norėjau atsigulti kokioj ramioj ir tamsioj vietelėj ir vėl svajoti apie Margo. Bet eidamas pro Bekos miegamąjį išgirdau kažkokius duslius garsus, tiksliau — aiksėjimą, todėl sustojau prie pravirų durų.

Mačiau Džeiso galvą ir pečius, jis gulėjo ant Bekos be marškinių, o ji — apsivijusi jį kojomis. Jie nebuvo nuogi, niekas dar neprasidėję, bet ketinimai nekėlė abejonių. Galbūt padoresnis žmogus būtų nusisukęs ir nuėjęs, bet tokiam žmogui kaip aš nedažnai pasitaiko proga pamatyti nuogą tokią kaip Beka Erington, todėl likau stovėti ir spoksoti į vidų. Jie apsivertė, Beka apžergė Džeisą, atsidususi jį pabučiavo ir ėmė vilktis marškinėlius.

— Kaip sakai, ar aš seksuali? — paklausė.

— Dieve, tu tokia seksuali, Margo, — atsakė Džeisas.

— Ką!? — užsidegė Beka, ir iškart supratau, kad nuogos Bekos jau nepamatysiu. Ji šaukė vis garsiau, aš ėmiau trauktis nuo durų, bet mane pastebėjo Džeisas.

— Ko tau reikia? — riktelėjo jis.

Beta užriko ant jo:

— Spjauk į jį. Kam jis rūpi? Galvok apie mane. Kodėl tu vis galvoji apie ją, o ne apie mane?

Buvo pats laikas trauktis, taigi užvėriau duris ir nuėjau į vonią. Norėjau myžt, o labiausiai — pasislėpti nuo riksmų.

Kai nustatau aparatūrą, pradedu myžt tik po kelių sekundžių, taigi ir dabar luktelėjau, o kai jau pradėjau ir, pasiekęs beveik didžiausią srovės spaudimą, buvau besudrebąs iš palengvėjimo, mergaitės balsas vonioje paklausė:

— Kas ten?

— Čia tu, Leise?

— Kventinas? Kokį velnią ten veiki?

Norėjau sustoti, bet, aišku, negalėjau. Myžt — tas pats kaip skaityt gražią knygą, pradėjęs negali sustoti.

— Aaa... myžu, — atsakiau.

— Ir kaip? — paklausė ji per dušo užuolaidą.

— Aaa... neblogai.

Nukratęs paskutinį lašą užsisegiau šortus, nuleidau vandenį.

— į vonią nori? — paklausė ji. — Nemanyk, kad tave kabinu.

— Žinoma, — atsakiau po kelių akimirkų.

Ir atitraukiau užuolaidą. Leisė šypsodama prisitraukė kojas prie krūtinės. Atsisėdau priešais ją, atsišliejau į šaltą nuožulnų porcelianą. Mūsų kojos susipynė. Ji buvo su šortais, marškinėliais su petnešėlėmis ir įsispyrusi į dailučius pliažinius šlepukus. Akių kosmetika truputį išsiterliojusi. Šventinės šukuosenos tik likučiai, įdegusios kojos. Reikia pabrėžti, kad Leisė Pemberton gražuolė. Ne iš tų, šalia kurios pamirštumei Margo Rot Špygelman, tačiau iš tų, su kuria galima pamiršti daugelį kitų dalykų.

— Kaip praėjo išleistuvės? — paklausiau.

— Benas labai mielas, — atsakė ji. — Man buvo linksma. Bet vėliau susiriejom su Beka, ji mane išvadino kekše, paskui atsistojo ant sofos antrame aukšte, visus nutildė ir paskelbė, kad aš sergu gonorėja.

— Dieve, — susiraukiau.

— Taip, man dabar šakės, nes... Toks pažeminimas, ji tai žinojo ir... kaip šlykštu. Tada atėjau į vonią, paskui atėjo Benas, bet aš jį išvariau. Nieko prieš jį neturiu, bet jis nelabai galėjo mane išklausyti. Pasigėręs. O aš juk nesergu. Nors sirgau. Bet išsigydžiau. Nesvarbu. Tiesiog nesu kekšė. Buvo toks tipas. Bjaurybė. Dieve, negaliu patikėti, kad jai pasipasakojau. Reikėjo pasisakyti Margo Bekai negirdint.

— Užjaučiu, — tariau. — Tačiau Beka tau tik pavydi.

— Ko turėtų pavydėti? Juk tapo išleistuvių karaliene. Ir susitikinėja su Džeisu. Užėmė Margo vietą.

Nuo kieto vonios dugno man įskaudo užpakalį, pabandžiau atsisėsti patogiau. Dabar mūsų keliai lietėsi.

— Margo vietos niekas negali užimti, — pasakiau. — O tu turi tai, ko Bekai labai reikia. Visi tave mėgsta. Ir laiko simpatiškesne už ją.

Leisė droviai gūžtelėjo.

— Ar manai, kad esu paviršutiniška?

— Turbūt taip. — Prisiminiau, kaip stovėjau prie Bekos kambario durų laukdamas, kad ji nusirengtų. — Bet ir aš ne geresnis. — Ir pridūriau: — Visi vienodi.

Kaip dažnai svajodavau: „O, jei turėčiau tokį kūną kaip Džeiso Vortingtono. Jei vaikščiočiau kaip erelis. Ir mokėčiau bučiuotis. „

— Ne visi. Mes su Benu abu esame vienodai paviršutiniški. O tau nusispjaut į kitų nuomonę.

Поиск по сайту: