Mes mikliai pasiskirstome vaidmenis

Leisė yra mūsų tiekėja. Ji garsiai vardija viską, ką turime kelionei: pusę „Snickers“ batonėlio, Beno pradėtą prieš man paskambinant apie Margo; du šimtus dvylika butelių alaus bagažinėje; mano išspausdintus maršrutus; turtą, rastą jos rankinėje: aštuonias gaulterijos skonio kramtukes, pieštuką, kelias servetėles, tris tamponus, saulės akinius, lūpų balzamą, namų raktus, Jaunųjų krikščionių sąjungos kortelę, bibliotekos bilietą, keletą parduotuvės čekių, trisdešimt penkis dolerius ir BP kreditinę kortelę.

— Kaip įdomu! Mes keliaujame kaip pirmieji kolonistai, beveik tuščiomis! Bet būtų gerai turėti daugiau pinigų, — taria Leisė.

— Neblogai, kad turime BP kortelę, — sakau. — Su ja galime įsipilti degalų ir nusipirkti valgyt.

Veidrodėlyje žvilgteliu į Radarą — jo mantijos iškirptėje matau susiraičiusius gyvaplaukius. Jis kiša ranką į Leisės rankinę.

— Gal kartais turi kokias trumpikes? — klausia.

— Rimtai, mums reikia sustot prie kokios drabužių parduotuvės, — priduria Benas.

Radaro darbas, kurį jis pradeda padedamas delninuko skaičiuoklio, yra Analizė ir Planavimas. Jis sėdi už manęs išskleidęs šalia savęs maršruto lapus ir vienatūrio naudojimo instrukciją. Skaičiuoja, kokiu greičiu reikia važiuoti norint pasiekti tikslą rytoj dvyliktą valandą, kiek kartų reikės sustoti pasipildyti degalų, žymisi, kur kelyje stovi BP degalinės, numato, kiek minučių sugaišime sumažinę greitį įsukdami į jas ir išsukdami, kiek prastovėsime jose.

— Taip, įsipilti degalų reikės keturis kartus. Ir tą padaryti labai labai greitai. Toliausioje nuo plento — per šešias minutes. Mūsų laukia trys kelio remonto ruožai, spūstys Džeksonvilyje, Vašingtone ir Filadelfijoje, nors Vašingtoną pervažiuosime trečią ryto, kas mums į naudą. Mano skaičiavimais, vidutinis greitis turi būti septyniasdešimt dvi mylios per valandą. Koks dabar?

— Šešiasdešimt trys, — sakau. — Leistinas penkiasdešimt penkios.

— Padaryk septyniasdešimt dvi.

— Negaliu, pavojinga, be to, gausiu baudą.

— Padaryk septyniasdešimt dvi, — pakartoja jis.

Aš paspaudžiu. Visa bėda, kad nelabai noriu važiuoti septyniasdešimt dviejų mylių greičiu, o pats vienatūris irgi nenori lėkti septyniasdešimt dviejų mylių greičiu. Jis pradeda taip kratytis, lyg ketintų subyrėti. Lieku kraštinėje kairėje juostoje, nors nevažiuoju greičiausiai, ir man nesmagu, kad kiti turi mane lenkti iš dešinės, bet man reikia laisvo kelio, nes, ne taip kaip kiti, aš negaliu sulėtinti greičio. Mano uždavinys toks: vairuoti ir nervintis. Dingteli, kad vieną kartą jau vykdžiau tokį uždavinį.

O Benas? Beno uždavinys — norėti šlapintis. Iš pradžių atrodo, jog jis daugiausia zirs, kodėl mes neturime jokių diskelių, o visos Orlando radijo stotys sumautos, išskyrus koledžo, bet jos jau negirdėti. Tačiau gan greitai jis pamiršta šituos niekus ir imasi savo tikrojo pašaukimo — dejuoti, kaip nori myžt.

— Aš noriu myžt, — pareiškia jis 03.06, tai yra praėjus keturiasdešimčiai minučių, kai išvykome, ir likus važiuoti maždaug parą.

— Na, geroji naujiena tokia, — taria Radaras, — kad mes sustosime. Blogoji naujiena — kad tai bus ne anksčiau kaip po puspenktos valandos.

— Gal ištversiu, — sako Benas. Bet 03.10 praneša: — Vis dėlto nebegaliu. Tikrai.

— Kentėk, — liepiame choru.

— Bet aš... — lemena jis.

— Kentėk! — vėl šaukiame.

Kurį laiką taip ir smaginamės: Benas nori sisioti, mes liepiame jam kentėti. Jis žvengia ir skundžiasi, kad nuo juoko dar labiau varo myžt. Leisė prišoka iš užpakalio ir ima kutenti jam šonus.

Jis kvatoja gailiai aikčiodamas, aš juokiuosi iš jo tebevažiuodamas septyniasdešimt dviejų mylių greičiu. Įdomu, Margo tyčia užtaisė mums šitą kelionę ar taip susiklostė, — vis tiek tokio smagumo nebuvo nuo tada, kai visą naktį praleidau prie mamos mašinos vairo.

Поиск по сайту: