Ketvirtoji valanda

Pirmą kartą užduoda klausimą ir Leisė:

— Ar dar neatvažiavom?

Mes žvengiame. Bet esame jau Džordžijoje, valstijoje, kurią staigiai pamilau dėl vienintelės priežasties: leistinas greitis čia septyniasdešimt mylių, taigi galiu paspausti iki septyniasdešimt septynių. Šiaip Džordžija labai panaši į Floridą.

Tą valandą praleidžiame rengdamiesi pirmam sustojimui. Jis be galo svarbus, nes labai labai labai labai noriu valgyt ir gert. Kažkodėl nuo kalbų apie tai, ko prisipirksime BP degalinėje, alkis nebe taip graužia skrandį. Leisė visiems išdalija pirkinių sąrašus smulkiomis raidytėmis, sugrūstomis kitoje rastų čekių pusėje. Benui ji liepia iškišti galvą pro langą ir nustatyti, iš katro šono degalų įpylimo anga. Pirkinių sąrašus ji priverčia mus išmokti atmintinai ir dar išegzaminuoja. Mes kelis kartus pakartojame apsilankymo degalinėje planą, nes turėsime suktis ne lėčiau negu technikai, ralyje aptarnaujantys lenktyninius automobilius.

— Dar kartelį, — sako Leisė.

— Aš pilu kurą, — aiškina Radaras. — įkišęs žarną bėgu į vidų, kol benzinas teka, nors turėčiau stovėti šalia, ir atiduodu jums kortelę. Tada bėgu atgal prie mašinos.

— Aš paduodu kortelę kasininkui, — sako Leisė.

— Arba kasininkei, — priduriu.

— Nesvarbu, — atšauna Leisė.

— Aš tik šiaip... Nediskriminuok moterų.

— Gerai jau, Kju. Žmogui už prekystalio paduodu kortelę. Paprašau jį arba ją, kad išmuštų viską, ką atnešime, ir einu į tualetą.

Tada mano eilė:

— Aš tuo laiku susirenku viską pagal savo sąrašą ir nešu prie kasos.

— Aš pirmiausia nueinu į tualetą. Pamyžęs renku pagal sąrašą prekes.

— Svarbiausia marškinėliai, — įsiterpia Radaras. — į mane visi taip šnairuoja.

— Išeinu iš tualeto ir pasirašau čekį, — sako Leisė.

— Kai tik bakas bus pilnas, sėsiu į mašiną ir nuvažiuosiu, taigi pasistenkit sėdėti viduje. Kitaip ramiai jus paliksiu. Turite šešias minutes, — perspėja Radaras.

— Šešias minutes, — pakartoju linktelėdamas. Leisė su Benu irgi pakartoja:

— Šešias minutes.

17.35, likus važiuoti devynis šimtus mylių, Radaras praneša, kad, jo duomenimis, kitoje įvažoje bus BP degalinė.

Man sukant į degalinės aikštelę, Leisė su Radaru sėdi pasirengę prie slankiųjų durelių. Benas, atsisegęs saugos diržą, viena ranka įsitvėręs rankenos, kitą padėjęs ant prietaisų skydo. Aš kuo ilgiau stengiuosi nemažinti greičio ir nuspaudžiu stabdžius prie pat cisternos. Vienatūris staigiai sustoja, visi išvirstame lauk. Su Radaru susitinkame priešais mašiną, sviedžiu jam raktelius ir bėgu į salę su maisto produktais. Kol Benas skuba į tualetą, Leisė žilaplaukei moteriškei (vis dėlto moteris!) aiškina, kad mes pirksime labai daug, kad labai labai skubame ir ji turi kuo greičiau išmušti mūsų atneštas prekes, o ji sumokėsianti BP kortele. Moteris kiek sutrikusi sutinka. Įbėga Radaras plevėsuojančiais mantijos skvernais, atiduoda Leisei kortelę.

Aš lakstau tarp lentynų ir šluoju viską, kas įeina į mano sąrašą. Leisei kliuvo gėrimai, Benui — nevalgomos prekės, man — kas valgoma. Puolu lentynas, tarsi būčiau gepardas, o tortilijų traškučiai — sužeistos gazelės. Velku prie kasos pilną glėbį traškučių, džiovintos jautienos ir žemės riešutų pakelių, tada bėgu prie saldumynų. Sauja „Mentos“, sauja „Snickers“ ir... Ai, sąraše nėra, bet bala nematė, aš dievinu „Nerds“, todėl pagriebiu tris pakelius. Bėgu prie kasos, suku į kulinarijos skyrelį, tačiau ten guli tik pasenę sumuštiniai su kalakutiena, jau labai panašia į kumpį. Čiumpu porą. Lėkdamas prie kasos stabteliu, stveriu porą „Starburst“, pakelį „Twinkies“ ir nežinia kiek maistingųjų „GoFast“ batonėlių. Bėgu atgal. Benas prie prekystalio perduoda kasininkei marškinėlius ir saulės akinius po keturis dolerius. Leisė atitempia baisybę limonado, energetinių gėrimų ir vandens. Buteliai didžiuliai, tokių net Benas neprimyžtų.

— MINUTĖLĘ! — šaukia Leisė, ir aš išsigąstu. Sukuosi ratu peržvelgdamas lentynas ir bandydamas prisiminti, ką pamiršau. Žvilgteliu į sąrašą. Atrodo, viską turiu, bet toks jausmas, kad pamiršta kažkas svarbaus. Kažkas. Galvok, Džeikobsenai. Traškučiai, šokoladukai, sumuštiniai su kalakutiena, panašia į kumpį, sumuštiniai su riešutų sviestu ir džemu... Kas dar? Kokių dar būna valgomų dalykų? Mėsa, traškučiai, saldumynai ir... ir... ir... „KREKERIAI!“ — surinku ir šoku prie sausainių, stveriu krekerius su sūriu, su žemės riešutų sviestu, dėl visa ko pridedu „močiutės sausainių* irgi su žemės riešutų sviestu, pribėgęs viską bloškiu ant prekystalio. Kasininkė jau prikrovė keturis maišelius pirkinių. Beveik už šimtą dolerių, o kur dar benzino kaina. Visą vasarą arsiu, kad grąžinčiau skolą Leisės tėvams.

Pauzė trunka sekundę — kol kasininkė brūkšteli Leisės kortele. Žvilgteliu į laikrodį. Po dvidešimties sekundžių reikia išvažiuoti. Pagaliau išlenda čekis. Moteris atplėšia jį nuo juostos, Leisė pasirašo, mudu su Benu griebiame maišelius ir dumiam į mašiną. Radaras, tarsi mus ragindamas, vienatūrį jau užvedė, ir mes skutame per aikštelę; Beno mantiją vėjas taip plaiksto, jog jis atrodo panašus į juodąjį magą, įvaizdžiui prieštarauja tik baltos liesos blauzdos ir plastikiniai maišeliai rankose. Iš po suknelės švysčioja ir Leisės kojos, bėgant įsitempę raumenys. Kaip pats atrodau, nežinau, bet žinau, kaip jaučiuosi — visiškai nuvažiavusiu jaunu prietranka. Žiūriu, kaip Leisė su Benu atidaro slankiąsias dureles, sumeta maišelius, įlipa. Aš iš paskos — griūnu ant maišelių ir Leisės. Man užstūmus dureles, Radaras rauna iš vietos; pirmą kartą ilgoje ir margoje vienatūrių istorijoje atsirado žmogus, tokiu baisiu staigumu išlekiantis iš aikštelės. Radaras įsuka į kelią gan pavojingu greičiu ir beregint atsiduria magistralėje. Pralenkėme grafiką keturiomis sekundėmis. Sumušam delnais ir pliaukšim viens kitam per nugarą kaip tikri ralio lenktynininkai. Kelionei apsirūpinome. Benas turi daugybę taros, į kurią galės šlapintis. Man užteks džiovintos jautienos. Leisei — „Mentos“. Radaras su Benu galės užsitraukti marškinėlius. Vienatūris tapo mūsų biosfera: duokite degalų, ir mes galėsime važiuoti amžinai.

Поиск по сайту: