P. Vortingtonai,

Suprantu, kad Čakas ir Džesperis jums nepavaldūs. Bet, matote, ir mano padėtis panaši. Ant kairio peties tupintis velniukas man irgi nepavaldus. Velniukas sako: IŠSPAUS-

DINK ŠITĄ NUOTRAUKĄ IŠSPAUSDINK ŠITĄ NUOTRAUKĄ IR IŠKABINĖK PO VISĄ MOKYKLĄ GREIČIAU GREIČIAU GREIČIAU. Ant dešinio peties sėdi mažytis baltas angelėlis. Jis man kalba: „Klausyk, aš vis dėlto tikiuosi, kad tie vargšai devintokai pirmadienį anksti rytą jau gaus savo pinigėlius.“

Aš irgi tikiuosi, angelėli. Tikiuosi.

Su geriausiais linkėjimais — jūsų draugiška kaimynė Nemesidė

Jis neatsakė, bet ir nebuvo reikalo. Viskas jau buvo pasakyta.

Po vakarienės atėjo Benas ir mes žaidėme „Prisikėlimą“. Maždaug kas pusvalandį sustabdę žaidimą skambinome Radarui, tuo laiku esančiam pasimatyme su Andžela. Balso pašte mes jam palikome vienuolika pranešimų, vienas už kitą įkyresnių ir nešvankesnių. Po devintos į duris kažkas paskambino.

— Kventinai! — šūktelėjo mama.

Su Benu pamanėme, kad Radaras, ir nuėjome atidaryti. Už durų stovėjo Čakas Parsonas ir Džeisonas Vortingtonas. Džeisonas pasisveikino:

— Labas, Kventinai.

Aš linktelėjau. Džeisonas dirstelėjo į Čaką, tas pašnairavo į mane ir burbtelėjo:

— Atleisk, Kventinai.

— Už ką? — paklausiau.

— Už tai, kad liepiau Džesperiui aplaistyti myžalais tuos devintokus, — sumurmėjo jis. — Ir už dviračius.

Benas išskėtė rankas lyg norėdamas apkabinti.

— Eikš čia, — tarė.

— Ko?

— Eikš čia, — pakartojo Benas. Čakas žengė prie jo. — Arčiau, — liepė Benas.

Čakas jau buvo prieškambaryje, gal per žingsnį nuo Beno. Staiga Benas vožė kumščiu Čakui į pilvą. Tas tik susiraukė ir iškart užsimojo smogti atgal. Tačiau Džeisas sugriebė jam už rankos.

— Šalčiau, tau gi neskaudėjo, — pasakė. Ir atkišo man delną. — O tu drąsus, bičai. Aišku, esi bjaurybė, bet vis tiek.

Aš paspaudžiau jam ranką.

Ir jie išėjo, tiksliau — išvažiavo Džeiso leksu. Vos uždariau duris, Benas užkaukė:

— AAAAAAAA! Viešpatie, mano ranka! — Pabandęs sugniaužti kumštį persikreipė. — Manau, Čakas Parsonas turėjo už diržo užsikišęs vadovėlį.

— Tai vadinasi pilvo presas, — paaiškinau.

— Aa, esu girdėjęs apie tokį daiktą. — Paplojau jam per nugarą, ir mes grįžome į mano kambarį toliau žaisti „Prisikėlimo“. Įsivažiavus Benas tarė: — Beje, ar pastebėjai, kad Džeisas sakė „bičai“? Tai aš atgaivinau šitą žodį. Savo asmeninio žavesio dėka.

— Na, žinoma, užtat penktadienio vakarą tu žaidi žaidimus pūsdamas ranką, kurią atmušei į kažkieno pilvo presą. Nenuostabu, kad Džeisas Vortingtonas šoka pagal tavo dūdelę.

— Aš bent esu „Prisikėlimo“ asas, — atšovė jis ir paleido šūvį man į nugarą, nors abu buvome vienoje komandoje.

Dar truputį pažaidėme, tada Benas susirietė ant grindų, prispaudė prie krūtinės pultą ir užmigo. Aš irgi labai pavargau — diena buvo ilga. Pamaniau, kad pirmadienį Margo tikrai bus grįžusi, bet vis tiek didžiavausi, jog aš, ne kas kitas, sulaikiau bjaurasties bangą.

3.

Dabar kas rytą pirmiausia pasižiūrėdavau pro langą, ar Margo kambaryje matyti kokių nors gyvybės žymių. Rotango žaliuzes ji visada laikydavo nuleistas, bet jai išvažiavus kažkas, gal motina ar kas kitas, jas pakėlė, ir aš matydavau lopinėlį mėlynos sienos ir baltas lubas. Tą šeštadienio rytą, praėjus dviem paroms nuo jos dingimo, pamaniau, kad jos namie dar nebus, bet vis dėlto šiek tiek nusivyliau išvydęs žaliuzes pakeltas.

Išsivalęs dantis kelis kartus įspyriau Benui tikėdamasis jį prižadinti ir išėjau iš miegamojo su šortais ir marškinėliais. Prie valgomojo stalo sėdėjo penkiese. Mano tėvai. Margo tėvai. Ir aukštas tvirtas afroamerikietis didžiuliais akiniais ir pilku kostiumu, laikantis kažkokį aplanką.

— Eee, sveiki, — tariau.

— Kventinai, — paklausė mama, — ar trečiadienio vakare matei Margo?

Įėjęs į kambarį atsistojau prisišliejęs prie sienos priešais nepažįstamąjį. Atsakymą į šį klausimą jau buvau apgalvojęs.

— Taip. Maždaug vidurnaktį ji priėjo prie mano lango, mes pasišnekėjome, tada ją pastebėjo ponas Špygelmanas ir parvarė namo.

— O vėliau nematei? — paklausė ponas Špygelmanas. Atrodė visiškai ramus.

— Ne, o ką?

Man atsakė Margo mama — gerokai pakeltu balsu:

— Matai, Margo, regis, pabėgo. Ir vėl. — Ji atsiduso. — Tai jau bus... ketvirtas kartas, ar ne, Džošai?

— Oi, nebesuskaičiuoju, — nepatenkintas burbtelėjo jos tėtis.

Tada prabilo afroamerikietis:

— Jūs kreipiatės į mus penktą sykį. — Linktelėjęs man, žmogus prisistatė: — Detektyvas Otis Vorenas.

— Kventinas Džeikobsenas, — sumurmėjau.

Mama atsistojusi uždėjo rankas poniai Špygelman ant pečių.

— Debi, aš tave taip užjaučiu. Tau baisiai sunku.

Man šitas triukas nebuvo naujas. Psichologinė priemonė, vadinama „empatiniu išklausymu*. Nurodai kito žmogaus emocinę būseną, o jam atrodo, kad jį supranti. Su manimi mama visada taip kalbasi.

— Ne sunku, o pikta, — atšovė ponia Špygelman.

— Tikrai, — patvirtino ponas Špygelmanas. — O po pietų ateina meistras. Pakeisime užraktus. Jai jau aštuoniolika. Detektyvas sakė, kad mes nieko negalime padaryti.

— Na, — pertraukė jį detektyvas Vorenas, — aš ne visai taip sakiau. Sakiau, kad nėra dingusi nepilnametė, ji jau turi teisę išeiti iš namų.

Ponas Špygelmanas toliau kalbėjo mano mamai:

— Mes su džiaugsmu apmokėsime jos studijas koledže, bet negalime leisti šitos... šitos kvailystės. Koni, jai aštuoniolika! Ir šitoks savanaudiškumas! Ji turėtų aiškiai pajusti savo elgesio pasekmes.

Mama nuėmė rankas nuo ponios Špygelman pečių.

— Manyčiau, tos pasekmės turėtų būti padiktuotos meilės, — pareiškė mama.

— Klausyk, Koni, ji ne tavo duktė. Ne į tave dešimt metų šluostėsi kojas kaip į skudurą. Mums dar reikia rūpintis ir kitu vaiku.

— Ir savimi, — pridūrė ponas Špygelmanas. Pakėlęs į mane akis pasakė: — Kventinai, atsiprašau, jeigu ji ir tave bandė įtraukti į savo žaidimėlį. Turbūt įsivaizduoji, kaip... kaip mums nesmagu dėl viso šito. Esi toks šaunus vaikinas, o ji... na...

Atsitraukęs nuo sienos atsistojau tiesus kaip styga. Margo tėvus šiek tiek pažinojau, tačiau dar neteko matyti besielgiančių taip kiauliškai. Nenuostabu, kad trečiadienio vakarą jie ją užkniso. Žvilgtelėjau į detektyvą. Jis sklaidė popierius aplanke.

— Seniau ji visada palikdavo, taip sakant, duonos trupinių takelį, tiesa?

— Šiokių tokių užuominų, — stodamasis patvirtino ponas Špygelmanas. Detektyvas padėjo aplanką ant stalo, ir Margo tėvas pasilenkė prie jo. — Tą dieną, kai pabėgo į Misisipę, ji valgė makaronų raidelių sriubą ir lėkštėje paliko keturias raideles: M, I, S, P. Buvo labai nepatenkinta, kad mes neiššifravome jos žinutės, nors, kai grįžo, pasakiau jai: „Kaip galėjome tave surasti žinodami tik tai, kad esi Misisipėje? Valstija juk didžiulė, Margo!“

Detektyvas kostelėjo.

— O kai naktį praleido Disneilande, ant lovos buvo palikusi Peliuko Mikio draugę Minę?

— Taip, — pritarė motina. — Užuominų būdavo. Idiotiškų. Patikėkite, iš jų nieko nebūtumėt supratęs.

Detektyvas pakėlė akis nuo savo užrašų.

— Mes, aišku, paskleisime žinią, darysime ką galėdami, bet negalime priversti jos grįžti. Artimiausiu laiku nesitikėkite jos pamatyti namie.

— Aš ir nenoriu matyti jos namie. — Ponia Špygelman pridėjo prie akių nosinaitę, nors negirdėjau, kad jos balsas būtų sudrebėjęs nuo ašarų. — Žinau, skamba siaubingai, tačiau tiesa.

— Deb, — tarė mama psichoanalitikės balsu.

Ponia Špygelman palingavo galvą — vos pastebimai.

— Ką mes galime padaryti? Pranešėme detektyvui. Parašėme prašymą. Ji jau suaugusi, Koni.

— Tačiau ji — tavo šeimos narys, nesvarbu, kad suaugusi, — vis dar ramiai pasakė mano mama.

— Oi, liaukis, Koni. Sakai, nenormalu džiaugtis, kad jos nebėra namie? Žinoma, nenormalu. Tačiau ji pati buvo nenormali! Kaip ieškoti nuolat pabėgančio žmogaus, pareiškiančio, kad jo nesurasi, bet visada paliekančio nuorodų, kurios niekur neveda? Neįmanoma!

Mano mama susižvelgė su tėčiu, o detektyvas tarė man:

— Sūnau, gal pasišnekėtume akis į akį?

Aš linktelėjau.

Mes nuėjome į tėvų miegamąjį. Jis atsisėdo į krėslą, aš — ant lovos krašto.

— Štai ką, vaikine, — prabilo jis, patogiai įsitaisęs, — duosiu tau vieną patarimą. Niekada nedirbk valstybės tarnyboj. Mat dirbdamas valstybės tarnyboj dirbi žmonėms. O dirbdamas žmonėms nori nenori turi su jais bendrauti, net su tokiais kaip Špygelmanai.

Aš susijuokiau.

— Kalbu atvirai, vaikine. Šitie žmonės moka auklėti vaikus ne geriau negu aš — laikytis dietos. Jau esu su jais turėjęs reikalų, jie man nepatinka. Taigi jiems gali nesakyti, kur ji, bet man verčiau pasakyk.

— Kad nežinau, — atsakiau. — Tikrai.

— Vaikine, aš galvojau apie šitą mergaitę. Apie tai, ką ji daro: pavyzdžiui, naktį įsibrauna į Disneilandą, tiesa? Išvažiuoja į Misisipę palikusi makaronų raides. Organizavo grandiozinę kampaniją — daugybę namų apvyniojo tualetiniu popieriumi.

— O šitai iš kur žinote?

Prieš dvejus metus Margo surengė akciją: per naktį du šimtus namų apvyniojo tualetiniu popieriumi. Nereikia nė priminti, jog manęs į tą žygį nepakvietė.

— Sakau, jau buvau su ja susidūręs. Taigi, vaikine, padėk man: kas visa tai sugalvoja? Iš kur tos beprotiškos išmonės? Margo — tik ruporas, pakankamai trenkta, kad viską padarytų viena. Tačiau kas tai sugalvoja? Kas braižo sąsiuvinyje, kas skaičiuoja, kiek tualetinio popieriaus reikės tokiam skaičiui namų apvynioti?

— Manau, viską daro viena.

— Bet gal ji turi bendrininką, padedantį jai įgyvendinti visus tuos genialius sumanymus? Galbūt niekam neateina į galvą, kas tasai slaptas pagalbininkas, nes jis nėra nei jos geriausia draugė, nei mylimasis. Galbūt žmogus, kurio nė neįtartum.

Atsidusęs jis norėjo dar kažką sakyti, bet aš jį pertraukiau:

— Nežinau, kur ji. Dievaži.

— Aš tik vykdau tyrimą, vaike. Tačiau tu juk kažką žinai, ar ne? Taigi pradėkime nuo pradžių.

Ir aš jam viską papasakojau. Jis man kažkaip sukėlė pasitikėjimą. Man pasakojant šį tą užsirašė, bet nedaug. Ir kažkodėl — ar dėl to, kad viską jam išklojau ir jis mane išklausė žymėdamasis bloknotėlyje, kad Margo tėvai taip siaubingai apie ją šnekėjo, — mane pirmą kartą apėmė baimė, jog jos dar ilgai nebus. Baigiau pasakoti beveik dusdamas iš susijaudinimo. Kurį laiką detektyvas tylėjo. Palinkęs į priekį ilgokai žiūrėjo kažkur į tolį, kol pamatė, ką norėjo pamatyti, ir tada prabilo:

— Klausyk, vaikine. Pasitaiko, kad žmogus, paprastai mergaitė, taip trokšta laisvės, kad nesutaria su tėvais. Tokie vaikai panašūs į pririštus helio balionėlius. Jie tampo ir tampo siūlą, jis visą laiką įtemptas. Paskui kas nors atsitinka, siūlas nutrūksta ir jie nuskrenda. Galbūt niekada nebematysi to balionėlio. Nusileis

Kanadoje ar kur kitur, susiras darbą restorane. Nespės balionėlis nė apsidairyti, ogi žiūri, kad jau trisdešimt metų pilsto kavą tiems patiems susiraukusiems šunsnukiams toje pačioje užkandinėje. Tačiau gali būti, kad po trejų ketverių metų arba po trijų keturių dienų vėjas parneš balionėlį atgal, nes prireikė pinigų, o gal atsitokėjo, gal pasiilgo broliuko. Bet žinok, vaikine, tas siūlas visada nutrūksta.

— Taip, bet...

— Palauk, dar nebaigiau. Visa bėda, kad tokių balionėlių baisiai daug. Danguje net tiršta nuo jų, jie skraido trindamiesi šonais vieni į kitus ir kiekvienas balionėlis vienaip ar kitaip atsiduria ant mano stalo, galų gale žmogus nebežinai, ką daryti. Aplink vien šitie balionėliai, ir kiekvienas turi motiną arba tėvą, arba, neduok Dieve, abu, o pats po kiek laiko pradedi jų nebeskirti. Pakeli akis į dangų ir toje tirštynėje nebematai pavienio balionėlio. — Jis patylėjo, paskui, tarsi ką supratęs, sunkiai atsiduso. — Bet kartais pasitaiko koks didžiaakis vaikis su kupeta plaukų ir norisi jam pameluoti, nes atrodo geras žmogus. Ir tau pasidaro jo gaila, nes blogiau už debesis balionų, kuriuos matau aš, gali būti tik tai, ką mato jis: giedras mėlynas dangus, o jame vienui vienas balionėlis. Bet atmink, vaikine, — kai siūlas nutrūksta, jo jau nepririši. Ar supranti mane?

Linktelėjau, nors abejojau, ar viską tikrai supratau. Jis atsistojo.

— Vis dėlto manau, kad ji netrukus grįš, vaikine. Jeigu tau nuo to geriau.

Man patiko Margo palyginimas su balionėliu, bet, mano galva, griebdamasis poetinių priemonių, detektyvas per daug dramatizavo: nusprendė, kad aš apimtas baisaus sielvarto, nors tik trumpai sunerimau. Juk aš žinojau, jog ji grįš. Pakils, bet išėjus orui parskries atgal į Džeferson Parką. Visada taip būdavo.

Paskui mes grįžom į valgomąjį. Detektyvas pasakė norįs nueiti pas Špygelmanus ir apžiūrėti Margo kambarį. Ponia Špygelman apkabino mane tardama:

— Tu visada buvai toks geras berniukas, atleisk, kad įpainiojom tave į šitą kvailą istoriją.

Ponas Špygelmanas paspaudė man ranką, ir jie išėjo. Vos užsidarė durys, tėtis atsiduso:

— Uch...

— Uch, — pritarė mama.

Tėtis apkabino man pečius.

— Labai nemaloni įvykių dinamika, tiesa, drauguži?

— Šikniai.

Tėvams patinka, kai prie jų keikiuosi. Iš veidų matau. Mat šitai reiškia, jog aš jais pasitikiu, nesivaržau jų ir esu savimi. Tačiau dabar jie kažkodėl paniuro.

— Kai Margo iškrečia tokį pokštą, tėvus ištinka sunkus narcisizmo priepuolis, — pasakė man tėtis.

— Todėl jiems nesiseka sėkmingai auklėti vaikų, — pridūrė mama.

— Vis tiek šikniai, — pakartojau.

— Iš tikrųjų jie gal ir teisūs, — tarė tėtis. — Jai turbūt stinga tėvų dėmesio. Dievaži, man irgi reikėtų papildomo dėmesio, jei turėčiau tokius gimdytojus.

— Grįžusi Margo turbūt labai nusimins, — kalbėjo mama. — Juk jie beveik jos išsižada! Atstumia, kai žmogui labiausiai reikia meilės.

— Gal grįžusi galėtų pagyventi pas mus, — pasiūliau ir tik ištaręs tuos žodžius suvokiau, kokia nuostabi mintis.

Mamai irgi sublizgo akys, bet, kažką įžvelgusi tėčio veide, ji tarė man su įprastu santūrumu:

— Na, tikrai būtų laukiama viešnia, nors turėtume tam tikrų sunkumų, juk šalia gyvena jos tėvai. Tačiau, kai grįš į mokyklą, prašau perduoti, jog mes ją kviečiame, o jei nenori apsistoti pas mus, turime ir kitų būdų jai padėti, reikia tik aptarti.

Atėjo Benas — iš jo šukuosenos atrodė, kad mokslininkai bus kažko pripainioję apie sunkio jėgą.

— Ponia ir pone Džeikobsenai, kaip visada malonu jus matyti.

— Labas rytas, Benai. Nežinojau, kad pas mus nakvojai.

— Aš ir pats tik dabar sužinojau. Kas nors atsitiko?

Papasakojau jam apie detektyvą ir Špygelmanus, ir kad Margo dabar oficialiai laikoma pilnamete pradingėle. Man nutilus jis linktelėjo ir pasakė:

— Šitai reikėtų apsvarstyti prie karštos „Prisikėlimo“ lėkštės.

Nusišypsojau, ir mes nuėjome į mano kambarį. Netrukus atėjo Radaras ir aš buvau išmestas iš komandos, mat, nors buvau vienintelis šio žaidimo savininkas, žaidėjas buvau prastokas. Taigi sėdėjau ir žiūrėjau, kaip jie žygiuoja per vampyrų knibždančią kosminę stotį.

— Goblinas, Radarai, goblinas! — karščiavosi Benas.

— Matau.

— Eikš čia, mažasis sutrauka, — sušnypštė Benas, sukiodamas pultą. — Tėtis įsodins tave į laivelį, plaukiantį per Stikso upę.

— Ko dabar į savo blevyzgas pradėjai kaišioti graikų mitologiją? — pasidomėjau.

Radaras nusijuokė. Benas ėmė maigyti mygtukus šaukdamas:

— Ryk, gobline, ryk, kaip Dzeusas prarijo Metidę!

— Linkęs manyti, kad pirmadienį ji grįš, — tariau. — Net jei esi Margo Rot Špygelman, nenorėsi ilgai praleisti mokyklos. Gal iki mokslo metų galo ji pagyvens pas mus.

Radaras atsiliepė labai miglotai, kaip ir dera žmogui, įsigilinusiam į „Prisikėlimo“ žaidimą:

— Net nesuprantu, ko ji pabėgo, nejaugi tik — va velniūkštis, ne, žioply, pliek jam šviesos pyške — dėl to, kad susipyko su savo meile? Kažkaip maniau, kad ji — kur kripta, ar kairėj — tokiems dalykams atspari.

— Ne, — atsakiau. — Manau, jog ne dėl to. Bent jau ne vien dėl to. Margo nekenčia Orlando, vadina jį popieriniu miestu. Na, todėl kad jame viskas dirbtina ir netvirta. Turbūt nutarė pailsėti nuo jo.

Netyčia dirstelėjau pro langą ir iškart pastebėjau, kad kažkas, galbūt detektyvas, Margo kambaryje nuleido žaliuzę. Bet į ją nežiūrėjau. Žiūrėjau į užklijuotą ant jos juodą baltą plakatą. Nuotraukoje stovi gunktelėjęs vyriškis, jis žvelgia į tolį. Lūpų kamputyje cigaretė. Per petį persimetęs gitarą, ant jos užrašas: ŠIS DAIKTAS ŽUDO FAŠISTUS.

— Pažiūrėkite, kas Margo lange.

Žaidimo muzika nutilo, Radaras su Benu suklaupė man iš šonų.

— Pirma nebuvo? — paklausė Radaras.

— Esu matęs šitą žaliuzių pusę gal milijoną kartų, — atsakiau, — bet pirma plakato nebuvo.

— Keista, — ištarė Benas.

— Margo tėvai šįryt sakė, kad ji kartais palikdavo nuorodų, — pasakiau. — Tačiau jos niekada nepadėdavo jos rasti, kol pati negrįždavo.

Radaras jau išsitraukė delninuką ir savo enciklopedijoje ieškojo šitos frazės.

— Nuotraukoje Vudis Gatris, — ėmė aiškinti jis. — Folko stiliaus dainininkas, gimęs devyni šimtai dvyliktais, miręs devyni šimtai šešiasdešimt septintais. Dainavo apie darbininkų klasės gyvenimą. „Šita žemė tavo“, maždaug taip. Komunistuojantis. Hm, įkvėpė Bobą Dilaną.

Radaras paleido keletą jo dainų ištraukų. Plonu gergždžiančiu balsu Gatris dainavo apie profesines sąjungas.

— Nusiųsiu laišką šito straipsnio autoriui, paklausiu, ar jis mato kokį ryšį tarp Vudžio Gatrio ir Margo, — pažadėjo Radaras.

— Neįsivaizduoju, kad jai galėtų patikti jo dainos, — pasakiau.

— Tai jau, — burbtelėjo Benas. — Dainuoja kaip varliukas Kermitas, susirgęs gerklės vėžiu.

Radaras atidarė langą, iškišo galvą, apsižvalgė.

— Vis dėlto, Kju, ši žinia skirta tau. Argi kas nors kitas iš jos pažįstamų galėtų pamatyti jos langą?

Aš papurčiau galvą — ne.

Po valandėlės Benas pridūrė:

— Jis žiūri į mus lyg prašydamas dėmesio. Ir galva pakreipta į mus, matot? Be to, stovi lyg ir ne scenoje, o kažkokiam tarpdury.

— Manau, kviečia mus užeiti, — pasakiau.

4.

Iš mano miegamojo nebuvo matyti nei Špygelmanų namo durų, nei garažo, norint juos stebėti reikėjo būti svetainėje. Taigi Benas liko žaisti „Prisikėlimo“, o mudu su Radaru nuėjome į svetainę ir susėdome neva žiūrėti televizoriaus, nors patys sekėme namą kitoje gatvės pusėje. Laukėme, kol išeis Margo tėvai. Juoda detektyvo Voreno „Crown Victoria“ tebestovėjo prie vartų.

Jis išvažiavo po penkiolikos minučių, bet daugiau visą valandą neatsidarė jokios durys. Mes su Radaru per HBO žiūrėjome kažkokią kvailą komediją apie prisirūkėlius, jau pradėjau įsijausti, kai Radaras ištarė:

— Garažas.

Pašokęs nuo sofos pripuoliau prie lango pažiūrėti, kas mašinoje. Abu Špygelmanai. Ruti liko namie.

— Benai! — pašaukiau.

Jis žaibiškai atlėkė. Špygelmanams iš Džeferson Vėjaus išsukus į Džeferson Roudą, mes išbėgome į gatvę. Buvo šilta ir tvanku.

Per veją nudrožėme prie durų. Paskambinau. Išgirdau, kaip Mirna aticaksi nagučiais per ąžuolines grindis. Prišokusi prie šoninio lango ėmė padūkusiai loti. Ruti atidarė duris. Miela gal vienuolikos metų mergytė.

— Labas, Ruti.

— Labas, Kventinai.

— Mama su tėčiu namie?

— Ką tik išvažiavo. Į „Target“ krautuvę. — Ji turėjo didžiules Margo akis, tik šviesiai rudas. Žiūrėjo į mane iš susijaudinimo suspaudusi lūpas. — Ar matei policininką?

— Taip, — atsakiau. — Atrodo geras.

— Mama sako, kad Margo gal tiesiog anksčiau išvažiavo į koledžą.

— Aha, — murmtelėjau galvodamas, jog lengviausia atskleisti paslaptį — nutarti, kad jokios paslapties nėra. Tačiau aš jau neabejojau: Margo paliko ne vieną paslapties raktą.

— Klausyk, Ruti, mums reikia patekti į Margo kambarį, — tariau. — Bet matai... Margo tave juk kartais prašydavo ką nors padaryti, kad tėvai nesužinotų. Dabar reikia tokio paties slaptumo.

— Margo nemėgsta, kai į jos kambarį kas nors įeina, — tarė Ruti. — Nebent būčiau aš. Arba mama — kai kada.

— Betgi mes jos draugai.

— Draugų ji į kambarį neįsileidžia, — nepasidavė Ruti.

Aš pasilenkiau prie jos.

— Ruti, būk gera.

— Ir tu nenori, kad sužinotų mama ir tėtis, — pasitikslino ji.

— Taip.

— Penki doleriai, — nukirto ji. Dar norėjau pasiderėti, bet Radaras išsitraukė penkinę ir padavė. — Jei pamatysiu parvažiuojant mašiną, pranešiu, — susimokėliškai pašnibždėjo Ruti.

Pritūpęs pakasiau paausius žvitriai senutei Mimai Mauntvyzel, ir mes užbėgome į viršų. Darydamas Margo kambario duris sumečiau, kad paskutinį kartą jame lankiausi, kai man buvo maždaug dešimt metų.

Įėjau. Daug tvarkingiau, negu galėjai tikėtis iš Margo, bet gal motina sutvarkė. Dešinėje nuo drabužių braškanti spinta. Iš vidaus ant jos durų pritaisyta vielinė batų lentyna, joje gal du tuzinai porų, nuo balečių iki aukštakulnių. Neatrodo, kad ji būtų daug ką pasiėmusi iš drabužių.

— Jungiu kompą, — pasakė Radaras.

Benas apžiūrinėjo žaliuzę.

— Plakatas priklijuotas lipniąja juostele. Vos laikosi.

Labiausiai mane nustebino tai, ką pamačiau pasienyje šalia

stalo: knygų lentynas, didumo sulig manimi ir dvigubai tokio platumo, prigrūstas vinilinių plokštelių. Jų buvo šimtai.

— Grotuve uždėta Džono Koltreino „A Love Supreme“, — pranešė Benas.

— Dieve, genialus albumas, — pasakė Radaras, neatitraukdamas akių nuo kompiuterio. — Mergina turi skonį.

Suglumęs pažiūrėjau į Beną, jis paaiškino:

— Buvo toks saksofonininkas.

Aš linktelėjau.

Kažką teberinkdamas klaviatūra, Radaras pridūrė:

— Negaliu patikėti, kad Kju negirdėjęs apie Koltreiną. Mano manymu, jo grojimas — akivaizdžiausias Dievo buvimo įrodymas.

Ėmiau žiūrinėti plokšteles. Jos buvo sudėtos abėcėlės tvarka pagal atlikėjų pavardes. Suradau G raidę. Dizis Gilespis, Džimis Deilas Gilmoras, „Green Day“, „Guided by Voices“...

— Atrodo, turi viską pasaulyje, išskyrus Vudį Gatrį, — tariau ir dabar pradėjau nuo A.

— Visi vadovėliai tebėra, — išgirdau sakant Beną. — Ir ant staliuko prie lovos dar guli keletas knygų. Dienoraščio nėra.

Bet mane patraukė Margo muzikos kolekcija. Jai patiko viskas. Neįsivaizdavau jos klausantis visų šitų senienų. Esu matęs, kaip ji klausosi muzikos bėgiodama, bet niekada neįtariau, kad ji tokia fanatė. Dauguma grupių man buvo negirdėtos, be to, nustebau, kad ir naujienos tebeleidžiamos vinilu.

Išnagrinėjęs A raidę perėjau prie B, išsiropštęs iš „The Beatles“, „The Blind Boys of Alabama“ ir „Blondie“ ėmiau versti plokšteles greičiau, taip greitai, kad Bilio Brego „Mermaid Avenue“ užpakalinį viršelį pastebėjau tik perėjęs prie „Buzzcocks“. Stabtelėjau, išėmiau iš lentynos Bilio Brego plokštelę. Priekiniame viršelyje buvo miesto gatvės nuotrauka. O užpakaliniame į mane žiūrėjo Vudis Gatris, įsikandęs cigaretę ir su gitara, ant kurios užrašyta: ŠITAS DAIKTAS ŽUDO FAŠISTUS.

— Ei! — pašaukiau anuos du.

Priėjo Benas.

— Kad tave kur. Puikus radinys.

Radaras atsisukęs irgi pagyrė:

— Įspūdinga. Įdomu, kas viduje.

Deja, viduje buvo tik plokštelė. Plokštelė kaip plokštelė. Užmoviau ją ant grotuvo disko. Vargais negalais susiprotėjau, kaip ją paleisti ir uždėti adatėlę. Kažkoks tipas dainavo Vudžio Gatrio dainas. Daug geriau už jį patį.

— Kaip manote, tai tik kvailas sutapimas?

Benas tyrinėjo plokštelės voką.

— Žiūrėkite.

Jis parodė į dainų sąrašą. Plonu juodu rašikliu buvo apvestas pavadinimas „Walt Whitmans Niece“ — „Volto Vitmeno dukterėčia“.

— Įdomu, — burbtelėjau.

Margo mama kalbėjo, atseit jos nuorodos niekur neveda, bet aš jau supratau, kad Margo sukūrė visą jų grandinę, ir jos, regis, skirtos man. Staiga prisiminiau, kaip „SunTrusto“ pastate ji man sakė, jog jai labiau patinku, kai esu ryžtingesnis. Apverčiau plokštelę ir nustačiau tą dainą. „Volto Vitmeno dukterėčia“ buvo pirma daina antroje pusėje. Visai nieko.

Tarpdury pamačiau Ruti.

— Gal ką pastebėjai, Ruti?

Ji papurtė galvą.

— Viską apžiūrėjau, — niūriai atsakė.

Radaras žvilgtelėjo į mane ir linktelėjo Ruti pusėn.

— Būk gera, pasaugok, kad mūsų neužkluptų tavo mama, — paprašiau.

Ruti linktelėjusi išėjo. Aš uždariau duris.

— Kas yra? — paklausiau Radarą.

Jis pakvietė mus prie kompo.

— Savaitę prieš išvažiuodama, Margo ilgai naršė po Omnictionary. Matau iš to, kiek minučių buvo prisijungusi savo slaptažodžiu. Bet Margo ištrynė visą naršymo istoriją, todėl nežinau, kuriuose puslapiuose ji lankėsi.

— Klausyk, Radarai, pažiūrėk, kas toks tas Voltas Vitmenas, — paprašė Benas.

— Poetas, — atsakiau. — Devyniolikto amžiaus.

— Nuostabu, — užvertė akis Benas. — Eilėraštėliai...

— Kas blogo? — paklausiau.

— Tikemo domisi poezija, — atsakė jis. — Ak, skausmas. Skausmas. Amžinas lietus. Manojoj sieloj.

— Ai, turbūt Šekspyras, — atsainiai tariau. — Ar Vitmenas turėjo dukterėčių? — paklausiau Radarą.

Jis jau atsidarė straipsnį apie Vitmeną. Drūtas senis su didžiule barzda. Jo nebuvau skaitęs, bet iš portreto atrodė geras poetas.

— Ne, kuo nors pagarsėjusių nebuvo. Kalbama apie du brolius, bet neminima, ar jie turėjo vaikų. Jei nori, galiu paieškoti.

Aš papurčiau galvą. Nemačiau prasmės. Toliau dairiausi po kambarį. Apatinėje lentynoje, be plokštelių, buvo ir knygų: žemesniųjų klasių albumai, apibrizgęs romanas „Autsaideriai“, keletas senų žurnalų paaugliams. Tikrai nieko, kas būtų susiję su Volto Vitmeno dukterėčia.

Pavarčiau knygas, sudėtas ant staliuko prie lovos. Nieko įdomaus.

— Būtų logiška, jei ji turėtų jo poezijos tomelį, — pasakiau. — Bet kad turbūt neturi.

— Turi! — susijaudinęs pranešė Benas.

Jis klūpėjo prie lentynos, ir dabar apačioje aš ją pamačiau. Pirma pražiopsojau šitą ploną knygelę, įspraustą tarp dviejų klasės albumų. Voltas Vitmenas „Žolės lapai11. Ištraukiau. Ant viršelio buvo poeto nuotrauka. Jo šviesios akys žvelgė tiesiai į mane.

— Neblogai, — tariau Benui.

Jis linktelėjo.

— Gal jau dingstam iš čia? Galite laikyti mane senamadišku, bet aš nenorėčiau susidurti su Margo tėvais.

— Mes nieko nepražiūrėjome?

Поиск по сайту: