Benas sukikeno

— Nori pasakyti, smaginasi pati su savimi?

Aš sudejavau.

— Gana, Benai. Tiesiog sugalvojo ką nors iškrėsti savo stiliumi. Kad įeitų į istoriją. Ir sudrebintų pasaulį.

Naktį gulėjau ant šono ir žiūrėjau į nematomą pasaulį už lango. Stengiausi užmigti, bet akys vis tiek atsimerkdavo — dar žvilgtelėti. Niekaip nepajėgiau atsižadėti vilties, kad Margo Rot Špygelman vėl pasirodys lange ir vėl ištemps nuvargusius mano kaulus į dar vieną nepamirštamą naktį.

2.

Margo prapuldavo taip dažnai, kad jokios masinės paieškos nebuvo paskelbta, nors visi jautė, kad jos nėra. Vidurinė mokykla nėra nei demokratija, nei diktatūra ir netgi, priešingai paplitusiam įsitikinimui, ne anarchija. Tai monarchija, besiremianti Dievo pateptojo teise. Karalienei išėjus atostogų prasideda permainos. Visada į bloga. Pavyzdžiui, kai Margo dešimtoje klasėje išmovė į Misisipę, Beka paleido tą bjaurią istoriją apie Kruvinąjį Beną. Ir dabar prasidėjo tas pats. Mergaitė, pirštu užkišusi skylę damboje, pabėgo, ir potvynis jau neišvengiamas.

Tą rytą dėl įvairumo susiruošiau laiku ir į mokyklą nuvažiavau su Benu. Publika prie repeticijų klasės buvo neįprastai tyli.

— Bjaurybės, — labai rimtai tarė mūsų bičiulis Frenkas.

— Kas yra?

— Čakas Parsonas, Tedis Mekas ir Klintas Baueris sėdo į Klinto ševrolė „Tahoe“ ir pervarė per dvylika dviračių, priklausančių devintokams ir dešimtokams.

— Velniava, — tariau purtydamas galvą.

Ešlis pridūrė:

— Be to, vakar berniukų tualete ant sienų kažkas surašė mūsų telefonus su visokiais nešvankiais komentarais.

Aš vėl papurčiau galvą, bet jau tylėdamas. Jų apskųsti negalėjome: ne kartą bandėme pagrindinėje mokykloje, bet sulaukdavome dar žiauresnės bausmės. Taigi turėsime laukti, kol kas nors panašus į Margo visai jų šutvei paaiškins, kokie jie kvaili nebrendilos.

Tačiau Margo man parodė, kad galima priešintis. Jau norėjau kažką sakyti, kai pastebėjau, jog prie mūsų atskuodžia kažkoks milžinas. Su juoda slidininko kauke ir didžiuliu žaliu rankiniu siurbliu. Pralėkdamas jis atsitrenkė į mane taip smarkiai, jog neišsilaikęs kairiu petimi dėjau ant suskeldėjusio betono. Pribėgęs duris, milžinas atsisuko ir man šūktelėjo:

— Tik lįsk prie mūsų, ir būsi atmuštas.

Balso nepažinau.

Benas ir dar kažkuris draugų padėjo atsikelti. Petį skaudėjo, bet susilaikiau jo netrynęs.

— Neužsigavai? — paklausė Radaras.

— Ne, nieko.

Ir pasitryniau petį. Radaras palingavo galvą.

— Kas nors galėtų jam pasakyti, kad „atmušti“ galima, bet „primušti“ būtų taisyklingiau.

Aš nusijuokiau. Kažkuris linktelėjo automobilių aikštelės link — mūsų pusėn dūlino du smulkūs devintokėliai šlapiais, lyg išskalbtais, bet negręžtais marškinėliais.

— Myžalai! — sušuko vienas jų. Kitas tylėjo ir žengė atitraukęs rankas nuo drabužio, nors tai nedaug gelbėjo: mačiau, kaip nuo rankovės per ranką teka skystis.

— Žmonių ar gyvulių? — kažkas paklausė.

— Iš kur galiu žinoti? Gal studijavau myžalus?

Priėjau prie vaikėzo. Uždėjau delną ant viršugalvio, atrodo, vienintelės sausos vietos.

— Sutvarkysime, — pažadėjau.

Po antro skambučio su Radaru nubėgom į matematiką. Sėsdamasis netyčia užkliudžiau ranka staliuką, ir petį pervėrė skausmas. Radaras pastukseno tušinuku į sąsiuvinį, ir aš pamačiau apskritimu apvestą klausimą: „Kaip petys?“

Savo sąsiuvinio kamputyje parašiau atsakymą: „Palyginti su tais devintokėliais, rytą praleidau vaivorykščių sode dūkdamas su šuniukais.“

Radaras taip nusikvatojo, kad užsidirbo rūstų pono Chimeneso žvilgsnį. Aš prirašiau: „Turiu planą, bet reikia išsiaiškinti, kas tai padarė.“

Radaras atrašė: „Džesperis Hensonas “ ir kelis kartus apibraukė.

„Iš kur žinai?“ — nusistebėjau.

„O tu nepastebėjai? Tas asilas vilkėjo savo sportine apranga.“

Džesperis Hensonas buvo jaunesnis už mus. Visada laikiau jį nekenksmingu, netgi normaliu vyruku — jis taip nedrąsiai sumurmėdavo man: „Kaip laikaisi, senuk?“ Žodžiu, nebuvo panašus į tokį, kuris iš rankinio siurblio laistytų vaikiščius myžalais. Iš tikrųjų Žiemos Parko vidurinės mokyklos biurokratinėje sistemoje jis buvo tarsi koks antrasis sporto ir šunybių reikalų ministro pavaduotojas. Kai toks tipas paaukštinamas ir tampa šaudymosi myžalais viceprezidentu, būtina nedelsiant imtis veiksmų.

Taigi grįžęs iš mokyklos sukūriau naują pašto dėžutę ir parašiau senam savo bičiuliui Džeisonui Vortingtonui.

Nuo: mavenger@mail.com

Kam: jworthington90@yahoo.com

Tema: tu, aš, Bekos Erington namai, tavo penis ir t.t.

Поиск по сайту: