Tai ir buvo tiesa, ir nebuvo

— Deja, ji man rūpi labiau, negu norėčiau.

— Be Margo viskas sumauta, — pasakė Leisė.

Ji irgi buvo girta, bet jos girtumas manęs neerzino.

— Tai jau, — pritariau aš.

— Noriu, kad mane ten nuvežtum, — tarė ji. — Į tą prekybcentrį. Benas man viską papasakojo.

— Gerai, važiuosim, kada tik norėsi, — pasakiau. Ir papasakojau, kad šiąnakt ten radau Margo nagų lako buteliuką ir pledą.

Leisė kurį laiką tylėjo kvėpuodama pro burną.

— Ji negyva, ar ne? — pagaliau prabilo, tiksliau — sušnibždėjo Leisė.

— Nežinau, Leise. Iki šios nakties ir aš taip maniau, bet dabar nežinau.

— Ji negyva, o mes visi... va kuo užsiimame.

Prisiminiau pažymėtąsias Vitmeno eilutes: „Jeigu šito niekas nesupranta, aš patenkintas, / O jei visi supranta, aš irgi patenkintas.“ Leisei pasakiau:

— Gal ji taip norėjo. Kad gyvenimas nesustotų.

— Į mano Margo nepanašu, — nesutiko Leisė, ir aš pagalvojau, jog turiu savo Margo, Leisė turi savo Margo ir ponia Špygelman turi savo Margo, — ir visi mes žiūrime į skirtingus jos atspindžius kreivų veidrodžių kambaryje. Norėjau dar kažką pridurti, bet pamačiau, kad Leisės burna dar plačiau prasižiojusi ir ji jau miega atrėmusi galvą į šaltas pilkas sienos plyteles.

Tik kai tualete nusišlapino dar du berniokai, nutariau Leisę pažadinti. Buvo beveik penkta ryto, man reikėjo parvežti namo Beną.

— Leis, pabusk, — tariau savo batu bakstelėdamas į jos šlepuką.

Ji papurtė galvą.

— Man patinka, kai taip vadini, — sumurmėjo. — Ar žinai, kad šiuo metu lyg ir esi mano geriausias draugas?

— Sujaudintas, — pasakiau, nors ji buvo girta, nusikalusi ir melavo. — Dabar paklausyk, mes abu užlipsime į viršų, ir jeigu kas pasakys ką nors blogo apie tave, aš ginsiu tavo garbę.

— Gerai, — sutiko ji.

Ir mes išlipome iš pusrūsio. Kompanija jau buvo praretėjusi, bet prie statinaitės dar sukiojosi keletas beisbolininkų, tarp jų ir Džeisas. Kiti miegmaišiuose buvo nugulę visas grindis, keli susispaudę gulėjo ant išskleistos sofos. Andžela ir Radaras įsitaisė ant dvivietės sofutės, bet jo kojos kabėjo. Visi miegojo.

Kai jau norėjau vyrukų prie statinės klausti, ar nematė Beno, jis įlėkė į svetainę. Ant galvos mėlyna kūdikio kepurėlė, rankoj kardas iš aštuonių tuščių „Milwaukee’s Best Light“ alaus skardinėlių, matyt, suklijuotų lipniąja juosta.

— AŠ TAVE MATAU! — sustugo Benas, nukreipdamas į mane savo kardą. — SURADAU KVENTINĄ DŽEIKOBSENĄ! TAIIIIP! Eikš čia! Klaupkis!

— Ką? Benai, raminkis.

— KLAUPKIS!

Aš klusniai atsiklaupiau žiūrėdamas į jį. Jis skardinėlių kardu palietė man pirma vieną, paskui kitą petį.

— Šituo alaus kardu, suklijuotu superklijais, skiriu tave savo asmeniniu šoferiu.

— Dėkui, — tariau, — tik neprivemk mašinos.

— TAIIIIP! — suriko jis.

Kai bandžiau keltis, laisvąja ranka jis mane stumtelėjo atgal ir, vėl paplojęs per pečius skardinėlių kardu, pareiškė:

— Šituo alaus kardu, suklijuotu superklijais, prisaikdinu tave į iškilmingą aktą ateiti po mantija nuogam.

— Ką?

Поиск по сайту: