Benas trepsi

— Gal nustosi?

— Trys valandos, kai noriu myžt.

— Jau sakei.

— Myžalai jau šonkaulius apsėmė, — sako jis. — Tuoj ausis pasieks. Senuk, šiuo metu septyniasdešimt procentų mano kūno svorio sudaro myžalai.

— Aha, — burbteliu vos šyptelėdamas. Žiauriai juokinga, bet aš pavargęs.

— Atrodo, greit pravirksiu ir iš akių pasipils myžalai.

Jis mane pribaigia, ir aš susijuokiu.

Kai po kelių minučių pasižiūriu, Benas sėdi sugniaužęs tarpkojį su visu mantijos audeklu.

— Čia kas per cirkas? — klausiu.

— Klausyk, aš noriu myžt. Prisieina užspausti žarną. — Jis atsisuka į anuos. — Radarai, ar jau greitai?

— Kad užtektų keturių sustojimų, turime nuvažiuoti dar mažiausiai šimtą keturiasdešimt tris mylias, taigi važiuoti dar valanda penkiasdešimt aštuonios su puse minutės, jeigu Kju išlaikys tą patį greitį.

— Aš laikau! — šaukiu.

Mes esame šiauriau Džeksonvilio, artėjame prie Džordžijos valstijos.

— Radarai, aš tiek neišbūsiu. Duok į ką nusimyžt.

— NE! — paskelbia choras. Nė už ką. Laikyk, būk vyras. Laikyk, kaip Viktorijos laikų dama laiko savo skaistybę. Laikyk oriai ir tauriai, kaip Jungtinių Valstijų prezidentas savo rankose laiko laisvojo pasaulio likimą.

— DUOKIT KĄ NORS, ARBA APMYŠIU SĖDYNĘ. GREIČIAU!

— O varge, — sako Radaras, atsisegdamas saugos diržą.

Nulindęs į bagažinę atidaro šaltkrepšį. Grįžęs į savo vietą paduoda Benui butelį alaus.

— Ačiū Dievui, atsukamas, — taria Benas, suima butelį audeklu ir atsuka.

Tada pakelia lango stiklą, ir šoniniame veidrodėlyje matau, kaip alus liejasi pro langą ir tykšta ant asfalto. Benui pavyksta butelį pasikišti po mantija neparodant mums neva didžiausių pasaulyje kiaušių, o mes sėdime ir laukiame, žiūrėti pernelyg bjauru.

— Oi, nejau negalima pakentėti? — taria Leisė, kai visi išgirstame. Iki tol nesu girdėjęs tokio garso, bet vis tiek jį atpažįstu: į butelio dugną čiurškia šlapimas. Skamba beveik kaip muzika. Kokti ir labai greita muzika. Dirstelėjęs į Beną jo akyse pamatau palaimą. Jis šypsosi žiūrėdamas į tolį.

— Kuo ilgiau lauki, tuo paskui geriau, — sako.

Garsas keičiasi: skystis jau ne čiurlena į stiklą, o teška į esamą skystį. Šypsena Beno veide pamažu išblėsta.

— Senuk, atrodo, reikės dar vieno butelio, — staiga praneša jis.

— Dar butelį, GREIT! — šaukiu.

— Klausau, dar vieną butelį!

Radaras žaibiškai persilenkia per sėdynę į bagažinę ir iš šaltkrepšio ištraukia dar butelį. Atsuka, praveria užpakalinį langą ir pro plyšį išpila alų. Tada puola į priekį, įkiša galvą tarp manęs ir Beno ir paduoda jam butelį. Vargšelio akys laksto paklaikusios iš siaubo.

— Hm, pakeisti butelius bus... hm... nelengva, — murma jis.

Po mantija vyksta kažkoks grabinėjimas, nenoriu įsivaizduoti

koks, pagaliau iš po audeklo išlenda „Miller Lite“ butelis, pilnas myžalų (stebėtinai panašių į šviesųjį alų). Benas įstato jį į stiklinių laikiklį, griebia iš Radaro rankos naują butelį ir lengviau atsidūsta.

Visiems kitiems tenka žiūrėti į šlapimą butelyje. Kelias pusėtinai lygus, bet vienatūris vis tiek šokinėja, taigi skystis butelyje kliuksi iki pat kaklelio krašto.

— Benai, jeigu į mano naująją mašiną prilaistysi myžalų, aš tau nurėšiu kiaušius.

Dar nebaigęs telžti, Benas išsišiepia.

— Kur gausi tokį didelį peilį, senuk?

Pagaliau girdžiu, kaip srovė lėtėja. Baigęs jis skubiai išmeta pro langą butelį, iš paskos išlekia ir sklidinas pirmasis.

Leisė apsimeta žiaukčiojanti, nors, kas žino, gal ir neapsimeta. Radaras klausia:

— Dieve, gal tu iš ryto išplempei aštuoniolika galonų vandens?

Tačiau Benas švyti. Iškėlęs kumščius šaukia:

— Nė lašo ant sėdynės! Aš — Benas Starlingas! Pirmasis pučiamųjų orkestro klarnetas. Stovėsenos ant statinės rekordininkas. Myžimo mašinoj čempionas. Aš sudrebinau pasaulį! Aš geriausias!

Po trisdešimt penkių minučių, baigiantis trečiai kelionės valandai, jis tyliai klausia:

— Kada sustosime?

— Jeigu Kju nemažins greičio, po valandos ir trijų minučių, — atsako Radaras.

— Gerai, — taria Benas. — Gerai, nes noriu myžt.

Поиск по сайту: