OMNICTIONARY96. Deja, ne

AŠUTINĖIRPELENAI. Ten tebekaba skelbimai apie ją. Gal kas nors norėjo sužinoti, kas ji tokia.

OMNICTIONARY96. Tiksliai. Buvau pamiršęs. Vėpla. KJUPRISIKĖLIMAS. Ei, aš tebesu, bet kol kas kabu tinklalapyje, kur braižomi maršrutai, Radaras man parodė.

INKSTŲUŽDEGIMAS. Koks adresas?

KJUPRISIKĖLIMAS. thelongwayround.com

OMNICTIONARY96. Turiu naują teoriją. Ji ateis į atestatų įteikimą ir atsisės tarp svečių.

INKSTŲUŽDEGIMAS. O aš tebeturiu seną teoriją. Ji kur nors Orlande, žvengia iš mūsų ir džiaugiasi tapusi pasaulio centru.

AŠUTINĖIRPELENAI. Benai!

INKSTŲUŽDEGIMAS. Atsiprašau, bet aš visiškai teisus.

Jie dar kurį laiką šnekėjosi apie Margo, o aš mėginau nustatyti jos maršrutą. Jeigu ji nenorėjo, kad mes rastume šį žemėlapį, — {plėšimai rodo, kad nenorėjo, — nutariau, jog dabar turime visas jos paliktas užuominas plius dar kai ką. Vadinasi, pakankamai informacijos. Ir vis tiek tebebuvau be galo toli nuo jos.

19.

Pirmadienį tris valandas prakiurksojęs prie aštuonių šimtų žodžių Ovidijaus teksto, eidamas koridoriais jaučiau, kad iš ausų tuoj ims tekėti smegenys. Bet išverčiau normaliai. Mūsų laukė pusantros valandos pietų pertrauka, kad prieš antrą egzaminą smegenys sukietėtų. Prie spintelės manęs laukė Radaras.

— Ką tik neišlaikiau ispanų, — pranešė jis.

— Manau, tau puikiausiai pavyko, — pasakiau.

Radaro laukė Dartmuto koledžas su didžiule stipendija. Jis buvo žiauriai protingas.

— Nežinau, senuk. Per žodinę dalį vos laikiausi neužmigęs. Matai, pusę nakties kūriau tą programą. Ji stebuklinga. Įvedi pavadinimą, — geografinę vietovę ar kokią gyvūnų šeimą, — ir viename puslapyje pamatai pirmus sakinius maždaug šimto Omnictionary straipsnių šia tema. Pavyzdžiui, tau reikia konkrečios triušių rūšies, bet neprisimeni, kaip ji vadinasi. O dabar per kokias tris mi nutes gali žvilgtelėt į visų straipsnių, jų dvidešimt vienas, pradžią.

— Ir tu šituo užsiėmei prieš egzus? — paklausiau.

— Taip, suprantu, bet aš tau atsiųsiu, gerai? Fantastika.

Priėjo ir Benas.

— Prisiekiu, Kju, vakar su Leise iki antros nakties sėdėjome tame tinklalapyje, kurio adresą davei. Mes nubrėžėme visus įmanomus maršrutus, kuriais Margo galėjo vykti iš Orlando į kiekvieną tų penkių miestų, ir aš pagaliau supratau, jog visą laiką klydome. Ji ne Orlande. Radaras teisus. Ji sugrįš į atestatų teikimą.

— Iš kur ištraukei?

— Laikas idealiai sutampa. Iš Orlando nuvažiuoti į Niujorką, iš ten į kalnus, tada į Čikagą, iš ten į Los Andželą ir vėl grįžti į Orlandą reikia lygiai dvidešimt trijų dienų. Be to, nors pokštas kvailas, bet Margo stiliaus. Padaryti taip, kad visiems atrodytų, jog nusižudei. Apsigaubti paslaptingumo aura, kad visi atkreiptų dėmesį. Ir tada, kai dėmesys sumažės, pasirodyti per iškilmingą aktą.

— Ne, — nukirtau, — negali būti.

Tuo laiku Margo jau tiek pažinau, kad galėčiau taip tvirtinti. Taip, ji troško dėmesio. Aš tuo tikėjau. Bet Margo visa tai darė ne dėl juoko. Tokie triukai jai neteikė malonumo.

— Sakau tau, senuk. Palauk atestatų įteikimo. Ji pasirodys.

Aš tik papurčiau galvą. Šiandien visi mokiniai pietavo vienu metu, valgykla buvo sausakimša, todėl mes, pasinaudodami vyresniųjų teise valgyti kitur, nuvažiavome į „Wendy’s“. Stengiausi galvot apie matematikos egzą, bet į galvą ėmė lįsti kitokios mintys, — kad šioje istorijoje gal esama dar kokio siūlo. Jei Benas neklysta dėl dvidešimt trijų dienų kelionės, iš tikrųjų labai įdomu. Gal juodajame bloknote ji šitai ir planavo: vienai leistis į tolimą kelionę. Ši spėlionė ne viską paaiškino, bet atitiko Margo polinkį planuoti. Nors dėl to aš prie jos nepriartėjau. Sunku nustatyti tašką įplyšusioje žemėlapio vietoje, tačiau dar sunkiau, jeigu tas taškas juda.

Po ilgos egzaminų dienos beveik su palengvėjimu grįžau prie jaukaus „Dainos apie save“ neaiškumo. Priėjau labai keistą vietą: šitiek laiko klausęsis kitų žmonių ir juos girdėjęs, paskui kartu su jais keliavęs, Vitmenas liaujasi juos girdėjęs, liaujasi keliavęs ir pradeda tapti kitais žmonėmis. Tarsi apsigyvena juose. Jis pašakoja apie kapitoną, kuris išgelbėjo visus laive buvusius žmones, tačiau pats žuvo. Vitmenas tvirtina galįs papasakoti šią istoriją, nes pats tapęs kapitonu. Jis rašo: „Aš pats tas kapitonas, kentėjau kartu.“ Po kelių eilučių tampa dar aiškiau, jog Vitmenui nebėra reikalo klausytis, kad taptų kitu žmogumi: „Sužeistojo neklausiu, kaip jaučiasi, aš pats tampu sužeistuoju.11

Padėjęs knygą atsigulu ant šono ir žiūriu į langą, kuris visada mudu skyrė. Neužtenka Margo vien tik matyti ar girdėti. Norint rasti Margo Rot Špygelman reikia pačiam tapti Margo Rot Špygelman.

Taip, aš padariau daug dalykų, kuriuos būtų galėjusi padaryti ir ji: sulipdžiau neįtikimą išleistuvių porą. Sutramdžiau kastų karo šunis. Apsipratau pastate su žiurkėmis ir vaiduokliais, kur ji sugalvodavo geriausius savo planus. Aš ją ten mačiau. Aš jos klausiausi. Tačiau dar nemokėjau susitapatinti su sužeistuoju.

Kitą dieną vargais negalais išlaikiau fiziką ir valstybės valdymo pagrindus, tada iki antros valandos ryto rašiau anglų kalbos darbą apie „Mobį Diką“. Nusprendžiau, jog Ahabas didvyris. Toks sprendimas neturėjo kokio rimtesnio pagrindo, ypač prisimenant, kad knygos neskaičiau, bet taip nusprendžiau ir atitinkamai išdėsčiau savo mintis.

Sutrumpinta egzaminų savaitė reiškė, kad trečiadienis mums buvo paskutinė diena mokykloje. Ir visą dieną buvo sunku negalvoti, kad viskas vyksta paskutinį paskutiniausią kartą: štai paskutinį kartą stoviu priešais repeticijų klasę po ąžuolu, kuris gynė nuo saulės ne vieną orkestro muzikantų kartą. Paskutinį kartą valgykloje su Benu valgome picą. Paskutinį kartą sėdžiu klasėje ir paskaudusia ranka rašau rašinį. Paskutinį kartą pakeliu akis į laikrodį. Paskutinį kartą matau koridoriais šmižinėjantį Čaką Parsoną su savo kreiva šypsenėle. Dieve. Aš jau pasigendu Čako Parsono. Susirgau ar kuris galas.

Turbūt ir Margo panašiai jautėsi. Taip stropiai viską suplanavusi tikriausiai jau žinojo išvažiuosianti ir negalėjo visiškai atsikratyti šito jausmo. Juk mokykloje buvo ir gražių dienų. O paskutinę dieną blogas dienas prisiminti nėra paprasta, nes, kad ir kaip žiūrėsi, ligtolinis jos, kaip ir mano, gyvenimas praėjo čia. Nors miestas popierinis, bet prisiminimai tikri. Užplūdo mintys apie viską, ką čia veikiau, vėl virė buvusi meilė ir gailestis, užuojauta ir smurtas, ir pyktis. Šitos baltos šlakbetonio sienos. Mano baltosios sienos. Margo baltosios sienos. Mes tiek laiko kalėjome jose įkliuvę tarsi Joną banginio pilve.

Per visą dieną vis pagalvodavau, kad galbūt dėl šito jausmo ji viską suplanavo taip gudriai ir tiksliai: net jei nori pabėgti, be galo sunku. Reikia ilgai ruoštis, taigi galbūt sėdėdama tame prekybcentryje ir planuodama sykiu pratino mintis ir emocijas prie išvykimo — įsivaizdavo savo būsimą kelią.

Benas su Radaru nežmoniškai ilgai repetavo, nes norėjo įteikiant atestatus nepriekaištingai sugroti „Iškilmingą maršą“. Leisė pasisiūlė pamėtėti namo, bet aš nusprendžiau iškraustyti savo spintelę, nes nenorėjau dar kartą grįžti — bijojau, kad neuždusčiau nuo tos idiotiškos nostalgijos.

Mano spintelėje buvo gryniausias šiukšlynas, pusė prigrūsta visokio šlamšto, pusė — vadovėlių. Prisimenu Leisę sakius, kaip atrakinusi Margo spintelę pamatė dailiai sukrautus vadovėlius, lyg būtų ketinusi kitą dieną ateiti į mokyklą. Atsinešiau šiukšlių dėžę. Pirmiausia nuo durelių nuplėšiau mūsų trijulės — Beno, Radaro ir savo — nuotrauką su juokingai išsiviepusiomis fizionomijomis. Įsikišau ją į kuprinę ir ėmiau kuopti per metus susikaupusią bjaurastį, kišti ją į šiukšliadėžę: į sąsiuvinio lapus susuktas kramtukes, išrašytus tušinukus, riebaluotas popierines servetėles... Ir vis nesilioviau galvojęs: „Tai darau paskutinį kartą, daugiau čia neateisiu, ši spintelė jau nebus mano, daugiau neberašinėsime vienas kitam raštelių su Radaru, neišvysiu Margo kitame koridoriaus gale.“ Pirmą sykį gyvenime šitiek daug dalykų vyko paskutinį kartą.

Ir staiga pajutau, kad nebegaliu. Atsikratyti šito jausmo nepajėgiau, ir jis pasidarė nepakeliamas. Įkišau ranką į pačią spintelės gilumą. Ir viską — nuotraukas, sąsiuvinius, knygas — sušlaviau į šiukšlių dėžę. Ir nuėjau palikęs spintelę atvirą. Eidamas pro repeticijų klasę girdėjau duslius maršo garsus. Bet nesustojau. Lauke buvo karšta, bet ne taip kaip visada. Pakenčiamai. „Beveik visą kelią namo galiu eiti šaligatviais“, — pamaniau. Ir nužygiavau.

Visi tie „daugiau niekada“ mane tiesiog paralyžiavo, bet išėjęs iš mokyklos pasijutau puikiai. Pasijutau švarus. Tai buvo gryniausias išsilaisvinimas. Viskas, kas kadaise buvo svarbu, išskyrus vieną kvailą nuotrauką, gulėjo šiukšliadėžėje, bet aš džiaugiausi. Pasileidau bėgte, kad tik greičiau nutolčiau nuo mokyklos.

Išeiti baisiai sunku — kol imi ir išeini. O tada supranti, jog nieko nėra lengviau pasaulyje, velniai griebtų.

Bėgdamas pirmą sykį pasijutau tampantis Margo. Aš jau žinojau: Orlande jos nėra. Jos nėra Floridoje. Išeiti nuostabu, kai jau išeini. Jei būčiau buvęs mašinoje, o ne drožęs pėsčias, turbūt irgi būčiau nesustojęs prie namų. Ji pabėgo ir nesugrįš nei į iškilmingą aktą, nei vėliau. Dabar tuo jau neabejojau.

Aš išeinu, ir išeiti taip nuostabu, kad suprantu negalėsiąs sugrįžti. Tačiau kas tada? Nejau išeisiu ir išeisiu iš visur, išeisiu ir bastysiuos kaip amžinas valkata?

Kai iki Džeferson Parko liko ketvirtis mylios, pro mane pralėkė NBNP. Trukdydamas eismui, Benas sužvygino stabdžius ir sustojo prie pat Leikmonto karo veteranų centro, ir aš pribėgęs Įsėdau. Jie norėjo važiuoti pas mane pažaisti „Prisikėlimo“, bet aš turėjau jiems atsakyti, nes mįslės raktas buvo jau visai čia pat.

20.

Visą naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį ir visą ketvirtadienį mėginau pritaikyti praktiškai, ką pavyko suprasti apie Margo: naujai aiškindamasis turimas nuorodas ieškojau sąsajų tarp žemėlapio ir kelionių vadovų, tarp Vitmeno ir žemėlapio — bandžiau atspėti jos kelionės maršrutą. Bet vis dažniau pamanydavau, jog ji turbūt taip susižavėjo pačiu išėjimu, kad nustojo savo kelyje barstyti duonos trupinius. Jeigu taip ir yra, žemėlapis, kurio ji nenorėjo mums parodyti, galbūt yra vienintelis kelrodis. Bet ir jame nebuvo tikslių koordinačių. Net ir Ketskilo parkas, mane sudominęs tuo, jog vienintelis toli nuo didmiesčių, buvo per didelė ir per daug tirštai apgyventa teritorija, kad joje rastum vienui vieną mergaitę. „Daina apie save“ mini kai kurias Niujorko vietas, bet jų tiek daug, jog visų neapeisi. Kaip tiksliai nustatyti tašką žemėlapyje, jeigu jis juda iš metropolio į metropolį?

Kai penktadienio rytą į kambarį įžengė tėvai, aš jau sėdėjau prie kelionių vadovų. Jie retai ateidavo kartu, ir man pasidarė negera, — gal atnešė blogą žinią apie Margo, — bet prisiminiau, jog šiandien mums įteikiami atestatai.

— Na, pasirengęs, drauguži?

— Aha. Na, šitam įvykiui neteikiu didelės reikšmės, bet bus smagu.

— Mokyklą baigi tik vieną kartą, — pasakė mama.

— Aha, — sutikau aš. Jie atsisėdo ant lovos priešais mane. Pastebėjau, kaip susižvelgė ir sukrizeno. — Kas yra? — paklausiau.

— Na, mokyklos baigimo proga mes norime įteikti tau dovaną, — paaiškino mama. — Kventinai, mes tavimi labai didžiuojamės. Esi didžiausias mūsų gyvenimo laimėjimas, tau ši diena labai svarbi, ir mes... tiesiog esi puikus vaikinas.

Žiūrėjau į juos šypsodamas. Tėtis atkišo man mažulytę dovanėlę, suvyniotą į mėlyną popierių.

— Ne! — aiktelėjau stverdamas ją.

— Greičiau atvyniok.

— Negali būti, — tariau spoksodamas į paketėlį. Rakto didumo. Ir rakto sunkumo. Pakračiau dėželytę — subarškėjo visai kaip raktas.

— Išvyniok pagaliau, vaike, — paragino mama.

Aš nuplėšiau popierių. RAKTAS! Atidžiai jį apžiūrėjau. Nuo fordo! Mes fordo neturėjome.

— Jūs nupirkote man mašiną?!

— Taip, — atsakė tėtis. — Ne naujutėlaitę, tačiau tik dvejų metų ir išvažinėjusią vos dvidešimt tūkstančių mylių.

Pašokęs abu apkabinau.

— Ir ji mano?

— Taip! — beveik riktelėjo mama.

Aš turėsiu mašiną! Mašiną! Nuosavą!

Ištrūkęs iš tėvų glėbio ir šaukdamas: „Ačiū ačiū ačiū ačiū ačiū ačiū!“ — nukurnėjau žemyn, perbėgau svetainę, atlapojau duris ir išpuoliau į lauką tik su senais marškinėliais ir trumpikėmis. Ant kelio, perrištas didžiuliu mėlynu kaspinu, stovėjo fordas. Vienatūris.

Jie padovanojo man vienatūrį. Galėjo parinkti bet kokį kitą automobilį, bet parinko vienatūrį. Vienatūrį. O Transporto Priemonių Dieve, kodėl taip iš manęs tyčiojiesi? Vienatūri, tu kaip akmuo ant kaklo! Kaino žymė! Nelemtoji vos keleto arklio jėgų pabaisa aukštomis lubomis!

Nutaisęs narsų veidą atsisukau.

— Ačiū ačiū ačiū ačiū! — pakartojau, bet jau su mažesniu įkarščiu, nes buvo sunku jį suvaidinti.

— Ką gi, mes žinojome, kaip tau patinka vairuoti vienatūrį, — pasakė mama. Abu su tėčiu tiesiog švytėjo — jie neabejojo įteikę man svajonių automobilį.

— Bus puiku važinėtis su draugais, — pridūrė tėtis.

Jūs tik pagalvokite: tai aiškina mano gimdytojai — žmonių psichologijos ir analizės specialistai.

— Klausyk, — tarė tėtis, — turime tuoj išvažiuoti, jeigu norime užsiimti geras vietas.

Aš dar nebuvau net nusiprausęs, ne tik kad apsirengęs ar ką. Tiesa, kaip nors rengtis aš neketinau, bet vis tiek.

— Man reikia tik pusę pirmos, — pasakiau. — Be to, turiu pasiruošti.

Tėtis susiraukė.

— Matai, noriu sėdėti, iš kur būtų gerai matyti, kad galėčiau nufo...

— Aš galiu važiuoti SAVO MAŠINA, — pertraukiau jį. — Galiu NUVAŽIUOTI SAVO MAŠINA. — Ir išsišiepiau lig ausų.

— Žinau! — susijaudinusi pritarė mama.

Velniai nematė — mašina yra mašina. Važinėti nuosavu vienatūriu vis geriau negu svetimu.

Grįžęs prie kompo Radarui ir Leisei (Beno nebuvo) pranešiau apie vienatūrį.

OMNICTIONARY96. Šiaip jau gera naujiena. Galima užeiti ir į bagažinę įdėti šaltkrepšį? Man reikės vežt į aktą tėvus, nenoriu, kad pamatytų.

KJUPRISIKĖLIMAS. Žinoma, bagažinė nerakinta. O kas tame šaltkrepšyje?

OMNICTIONARY96. Kadangi mano vakarėlyje niekas negėrė, liko du šimtai dvylika butelių alaus, nusivešime juos pas Leisę, kur rinksimės po iškilmių.

KJUPRISIKĖLIMAS. Du šimtai dvylika butelių?

OMNICTIONARY96. Mano šaltkrepšis didelis.

Tada prisijungė Benas ir ėmė KLYKTI, kad jis jau nusimaudė ir yra nuogas, liko tik apsisiausti mantija ir užsidėti kepuraitę. Ir mes ėmėm svaičioti, kaip ateisim į iškilmingą aktą nuogi. Kai visi atsijungė ir nuėjo ruoštis, aš palindau po dušu taip, kad vanduo čiurkštų tiesiai į veidą, ir ėmiau galvoti. Niujorkas ar Kalifornija? Čikaga ar Vašingtonas? Ir aš dabar galiu išvažiuoti, pamaniau. Turiu savo mašiną, kaip ir ji turėjo. Galėčiau apvažiuoti visus penkis miestus, ir, net jei nepavyktų jos rasti, vis tiek būtų įdomiau negu visą vasarą kepti Orlande. Bet ne. Čia kaip įsibrauti į jūrų akvariumą. Reikalingas tikslus ir smulkus planas, tada jį reikia idealiai įvykdyti, o paskui — nieko nepaprasto. Jūrų akvariumas kaip visada, tik tamsesnis. Margo tada sakė: maloniausia ne veikti, o planuoti.

Apie tai ir galvojau stovėdamas po dušu. Apie planavimą. Margo sėdi prekybcentryje su bloknotu ant kelių ir planuoja. Galbūt kelionę ir žemėlapyje žymi maršrutą. Skaitydama Vitmeną pažymi: „Aš — amžinas valkata“, — nes jai patinka įsivaizduoti save klajojančią, patinka planuoti tokius dalykus.

Bet ar jai patinka šituo užsiimti? Ne. Todėl, kad Margo žino paslaptį, paslaptį, kurią aš sužinojau visai neseniai: išvažiuoti, pabėgti grynas malonumas tik tada, jei palieki ką nors svarbaus, ką nors, kas tau buvo labai brangu. Jei save išrauni su šaknimis. Bet pirmiausia reikia tas šaknis turėti.

Todėl ji išvažiavo visam laikui. Nors netikėjau, kad amžinai klajos. Neabejojau, jog išvažiavo į konkrečią vietą — tokią, kur galėtų pragyventi tiek, kad suaugtų su ja ir kitą kartą išvažiuoti būtų taip pat saldu kaip ir pirmą. Kažkur toli nuo čia yra pasaulio kampelis, kuriame niekas nežino, kas toji Margo Rot Špygelman. Tame kampelyje sėdi Margo ir kažką rašo savo juodajame bloknote.

Vanduo ataušo. Muilo taip ir nepaliečiau, bet vis tiek išlipau iš vonios, apsisupau iki pusės rankšluosčiu ir atsisėdau prie kompo.

Aš atknisau Radaro laišką apie jo sukurtą paieškos programą enciklopedijai ir paspaudžiau „papildinys“. Iš tikrųjų super. Pirmiausia įvedžiau Čikagos verslo centro kodą, spustelėjau „vietos paieška“ ir nustačiau dvidešimties mylių spindulį. Iškart išlindo gal šimtas atsakymų, nuo Neivi Paero iki Dierfildo. Ekrane pasirodė pirmi visų straipsnių sakiniai, juos perskaičiau per penkias minutes. Niekas nepatraukė dėmesio. Tada pabandžiau miestelį netoli Ketskilo parko Niujorko valstijoje. Šįsyk straipsnių mažiau, aštuoniasdešimt du, sudėti pagal parašymo datą. Pradėjau skaityti.

Vudstokas — miestas Niujorko valstijos Alsterio apygardoje, pirmiausia žinomas kaip to paties pavadinimo festivalio, įvykusio 1969 m., vieta [žr. Vudstoko festivalis]. Tris dienas jame koncertavo įvairiausi atlikėjai, nuo Džimio Hendrikso iki Dženis Džoplin. Bet iš tikrųjų koncertai vyko ne Vudstoke, o gretimame miestelyje.

Ketrinos ežeras — nedidelis vandens telkinys Niujorko valstijos Alsterio apygardoje, kur dažnai lankydavosi Henris Deividas Toro.

Ketskilo parkas — 700 000 akrų teritorija Ketskilo kalnuose, pavaldi valstijai ir vietos savivaldai, 5 procentai akcijų priklauso Niujorko miestui, kuris kone visą geriamąjį vandenį gauna iš parke esančių talpyklų.

Roskou — gyvenvietė Niujorko valstijoje, naujausio gyventojų surašymo duomenimis turinti 261 namų ūkį.

Egloe — fiktyvi gyvenvietė Niujorko valstijoje, XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje sugalvota „Esso“ kompanijos ir įdėta į turistinį žemėlapį kaip spąstai plagiatoriams, vadinamasis „popierinis miestas“.

Paspaudžiau nuorodą ir perskaičiau visą straipsnį:

Gyvenvietė yra vieškelių kryžkelėje į šiaurę nuo Roskou Niujorko valstijoje. Ją sugalvojo du kartografai, Otas G. Lindbergas ir Ernestas Elpersas. Kaimo pavadinimą sudaro anagrama iš jų inicialų. Spąstai plagiatoriams žinomi jau ne vieną šimtmetį. Kartografai prigalvoja nesamų orientyrų — gatvių, gyvenviečių — ir jų prikaišioja į žemėlapius. Jei nesamas objektas randamas kitos leidyklos žemėlapyje, būna aišku, kad žemėlapis nuplagijuotas. Spąstai plagiatoriams dar vadinami popierinėmis gatvėmis ar popieriniais miestais [dar žr. išgalvoti objektai ]. Nors reta leidykla prisipažįsta savo žemėlapiuose naudojanti tokius spąstus, šis būdas apsaugoti autorių teises tebėra paplitęs ir šiuo metu.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Egloe Niujorko valstijoje ėmė rodytis ir kitų leidyklų žemėlapiuose. „Esso“ įtarė autorių teisių pažeidimą ir rengėsi paduoti konkurentus į teismą, bet paaiškėjo, kad žemėlapyje pažymėtoje kryžkelėje nežinomas asmuo pastatė „Egloe universalinę parduotuvę“.

Tas namas tebestovi senojoje vietoje [reikia citatos ] ir yra vienintelis pastatas Egloe, kuri ir toliau pasirodo daugelyje žemėlapių. Tradiciškai jos gyventojų skaičius nurodomas 0.

Kiekvienas Omnictionary straipsnis turi priedą, kur galima pamatyti visus kada nors darytus pataisymus ir vartotojų komentarus. Straipsnio apie Egloe beveik metus niekas neredagavo, tačiau buvo įdėtas nesenas anoniminis komentaras:

Beje, kad ir kas redaguoja šitą — egloe, Gyventojų skaičius iki gegužės Dvidešimt devintosios Vidurdienio iš tikrųjų Bus Vienas žmogus.

Prisiminiau, kas taip keistai kaišioja didžiąsias raides. Taisyklės baisiai skriaudžia žodžius sakinio viduryje. Man suspaudė gerklę, bet prisiverčiau nusiraminti. Komentaras įdėtas prieš penkiolika dienų. Visą tą laiką jis čia laukė manęs. Pasižiūrėjau į kompo laikrodį. Man liko truputį mažiau nei para.

Pirmą sykį per pastarąsias savaites tvirtai žinojau, jog ji gyva. Margo gyva. Ir bus gyva dar bent vieną dieną. Aš taip ilgai galvojau vien apie tai, kur ji galėtų būti, pirmiausia tam, kad atsikratyčiau minties, ar ji išvis gyva, ir iki šiol gerai nesuvokiau, kaip dėl jos bijojau, tačiau dabar... o Dieve... Ji gyva!

Aš stryktelėjau, rankšluostis nuslydo, bet nekreipiau dėmesio ir paskambinau Radarui. Prispaudęs telefoną prie peties ėmiau mautis trumpikes, tada šortus.

— Jau žinau, kas tie popieriniai miestai! Turi su savim delninuką?

— Taip. Klausyk, senuk, jau turi būti čia. Mes tuoj rikiuosimės. Išgirdau Beno balsą:

— Įspėk, kad būtų nuogas!

— Radarai, — tariau stengdamasis jam įteigti, kokia grandiozinė mano naujiena, — pažiūrėk Egloe Niujorko valstijoje. Radai?

— Taip. Skaitau. Palauk. Oho... Oho! Tai gali būti tasai taškas Ketskilo kalnuose, ar ne?

— Aš įsitikinęs. Juk visai šalia. Perskaityk komentarą.

— Radarai?

— Kad tave kur!

— Žinau, žinau! — sušukau.

Ką jis dar sakė, negirdėjau, nes vilkausi marškinėlius, bet kai telefoną vėl priglaudžiau prie ausies, išgirdau jį kalbantis su Benu. Ir išjungiau.

Internete mėginau išsiaiškinti, kaip iš Orlando nuvažiuoti į Egloe, tačiau žemėlapių programa nežinojo tokios Egloe, todėl ėmiau ieškoti Roskou. Važiuojant vidutiniškai šešiasdešimt penkių mylių greičiu, pasakė kompiuteris, kelionė truks devyniolika valandų ir keturias minutes. Dabar penkiolika po antros. Taigi liko dvidešimt viena valanda keturiasdešimt penkios minutės. Išsispausdinau maršrutą, griebiau savo vienatūrio raktelius ir užtrenkiau namo duris.

— Devyniolika valandų ir keturios minutės kelio, — pasakiau į telefoną. Numeris buvo Radaro, bet atsiliepė Benas.

— Tai ką darysi? — paklausė. — Skrisi?

— Ne, neturiu tiek pinigų, be to, nuo Niujorko dar būtų aštuonios valandos kelio. Taigi važiuosiu.

Telefoną paėmė Radaras.

— Kiek reikės važiuoti?

— Devyniolika valandų keturias minutes.

— Kas apskaičiavo?

— „Google“ žemėlapiai.

— Šūdas, — metė Radaras. — Tos programos nenumato transporto spūsčių. Aš tau perskambinsiu. Ir paskubėk. Jau turime rikiuotis!

— Manęs nebus. Negaliu gaišti, — pasakiau, bet manęs jau niekas nesiklausė.

Radaras paskambino po minutės.

— Jei važiuosi vidutiniškai šešiasdešimt penkių mylių greičiu niekur nesustodamas ir užmesi laiko spūstims, išeis dvidešimt trys valandos devynios minutės. Taigi nuvažiuotum naktį truputį po pirmos. Vadinasi, kažkur turi laimėti laiko.

— Ką? Tačiau...

— Nenoriu tavęs kritikuoti, — pertraukė mane Radaras, — bet galbūt šiomis aplinkybėmis žmogus, kuris nuolatos vėluoja, turėtų paklausyti žmogaus, kuris visada punktualus. Be to, tau reikia nors minutei užšokti čia, antraip tavo tėvai supanikuos, jeigu pašauktas atsiimti atestato nepasirodysi, ir dar, nors tai, aišku, ne svarbiausia, bet primenu, jog tavo bagažinėje mūsų alus.

— Matai, kad neturiu laiko, — pasakiau.

Vėl įsiterpė Benas:

— Nebūk molis. Sugaiši penkias minutes.

— Gerai, varau.

Staigiai pasukau dešinėn per raudoną šviesą ir visu greičiu, — mano vienatūris didino greitį geriau negu mamos mašina, bet ne kažin kiek, — nudūmiau į mokyklą. Po trijų minučių buvau aikštelėje priešais sporto salę. Net nepastačiau mašinos, o tik sustojau per vidurį ir šokau lauk. Nubėgau prie salės, bet priešais jau skubėjo trys žmogystos su mantijomis. Vėjas plaikstė jas, prasiskėtus skvernams sušvytavo plonos Radaro kojos, šalia jo bėgo Benas, basnirčia įsispyręs į sportbačius. Leisė šiek tiek atsiliko.

— Paimkit alų, — liepiau nesustodamas, — o man reikia šnektelėti su tėvais.

Tribūnose sėdėjo abiturientų šeimos, aš porą kartų perbėgau krepšinio aikštę, kol vidurinėse eilėse pamačiau tėtį su mama. Jie man mojavo. Puoliau į viršų šokinėdamas per kelias pakopas, taigi atsiklaupiau prie jų gerokai uždusęs.

— Klausykit, aš nebūsiu per aktą [įkvėpimas, iškvėpimas], nes manau, kad radau Margo [įkvėpimas, iškvėpimas], todėl turiu važiuoti, telefonas bus įjungtas [įkvėpimas, iškvėpimas], prašau nepykti ir dar kartą ačiū už mašiną.

Mama griebė man už rankos klausdama:

— Ką? Kventinai, ką čia kalbi? Gali nors kiek lėčiau?

— Važiuosiu į Egloe Niujorko valstijoje, išvažiuoju dabar. Gerai, einu. Nėra laiko. Telefoną turiu. Viskas, aš jus myliu.

Ištraukęs ranką nušuoliavau laiptais nespėjus jiems nieko pasakyti ir nubėgau prie mašinos. Šokau į vidų, užvedžiau mašiną, ėmiau važiuoti, bet grįžtelėjęs pamačiau Beną.

— Išimk alų ir nešdinkis! — užrikau.

— Mes važiuojam kartu, — pasakė jis. — Vis tiek užmigtum šitaip ilgai vairuodamas.

Atsisukau atgal — o ten sėdi Leisė su Radaru, abiejų rankose telefonai.

— Turiu pranešti tėvams, — paaiškino Leisė, rinkdama numerį. — Važiuok, Kju. Greičiau, greičiau.

TREČIOJI DALI S. Laivas

Поиск по сайту: