Devintoji valanda

Niekada nemaniau, jog maistingieji „GoFast“ batonėliai gali pabosti. Paaiškėja, kad gali. Atsikandu ketvirto tą dieną, ir skrandis jau nepriima. Atitraukiu konsolės viršų ir įkišu jį. Ši virtuvės dalis yra mūsų podėlis.

— Gaila, neturime obuolių, — sako Radaras. — Dieve, kaip dabar būtų gera sugraužti obuolį.

Aš atsidustu. Toji kvaila ketvirta produktų grupė... Be to, nors jau kelias valandas negėriau „Bluefin“, jaučiuosi visas sudirgęs.

— Aš kažkoks sudirgęs, — tariu.

— Aha. Ir aš negaliu nebarbenti pirštais. — Pasižiūriu. Jis tyliai barbena pirštais į kelius. — Žinok, realiai negaliu sustoti.

— Klausyk, aš irgi nesu pavargęs, gal pabūnam iki keturių, tada juos pažadinsim ir miegosim iki aštuntos.

— Gerai, — sutinka jis.

Tylime. Kelias jau tuščias, važiuoju tik aš ir vienas kitas furgonas, jaučiu, kaip mano smegenys apdoroja informaciją vienuolika tūkstančių kartų greičiau nei įprastai, ir man atrodo, kad viskas be galo lengva, kad vairuoti magistraliniu keliu — smagiausias darbelis pasaulyje: reikia tik laikytis savo juostos, prie nieko per daug nepriartėti ir nesustoti. Gal ir Margo panašiai jautėsi, bet jeigu važiuočiau vienas, nebūtų taip gera.

Radaras nutraukia tylą:

— Na, jeigu jau nesiruošiame miegoti iki ketvirtos...

— Atsukame dar vieną „Bluefm“ buteliuką, — užbaigiu sakinį. Taip ir padarome.

Dešimtoji valanda

Laikas sustoti antrą kartą. 12.13 nakties. Mano pirštai tarsi be kaulų ir be raumenų, o vien tik gyva judesių energija. Negalėdamas jų nulaikyti trinu vairą.

Radaras savo delninuke suranda artimiausią BP degalinę, ir mes nutariame žadinti Leisę su Benu.

— Vyručiai, tuoj sustosime.

Jokios reakcijos.

Radaras atsisukęs purto Leisę už peties.

— Leise, laikas keltis.

Nieko.

Įjungiu radiją. Surandu stotį, leidžiančią senienas. Bitlai. Daina vadinasi „Labas rytas“. Pagarsinu. Nieko. Radaras pasuka dar garsiau. Ir dar. Prasidėjus priedainiui užtraukia kartu. Prisijungiu ir aš. Turbūt juos pagaliau pribudina mano nemuzikalus spiegimas.

— NUTILDYKIT! — rikteli Benas.

Mes pritildome muziką.

— Benai, greit sustosime. Norėsi myžt?

Jis tyli, iš patamsio man už nugaros girdėti kažkoks šnaresys, sakau, gal Benas sumąstė, kaip fiziškai patikrinti, ar pilna pūslė.

— Atrodo, nereikia, — sako jis.

— Gerai, tada tu pripildai baką.

— O aš, kaip vienintelis dar nemyžęs mašinos viduje, pirmas bėgu į tualetą, — pareiškia Radaras.

— Šššš, — murma Leisė, — ššš, nustokit šnekėti.

— Leise, kelkis pasisiot, — ragina ją Radaras. — Tuoj sustosime.

— Galėsi nusipirkt obuolių, — priduriu aš.

— Obuolių, — linksmai pakartoja ji mažos mergytės balseliu. — Noriu obuoliukų.

— Bet paskui tu turėsi vairuoti, — perspėja ją Radaras. — Taigi pagaliau atsibusk.

Ji atsitiesia ir normaliu Leisės balsu taria:

— O šito nelabai noriu.

Išsukame iš magistralės, iki degalinės devynios mylios, regis, nedaug, bet Radaras sako, jog tikriausiai sugaišime keturias minutes, o mes jau praradome laiko spūstyje Pietų Karolinoje, todėl gali būti liūdna po valandos privažiavus kelio remonto ruožą. Bet aš nepasiduodu pesimistinėms nuotaikoms. Leisė su Benu, šiaip taip išsibudinę, kaip ir aną kartą laukia prie slankiųjų durelių. Mašinai sustojus visi išlekiame, aš metu Benui raktelius, jis sugauna.

Mudu su Radaru skubiai einam pro prekystalį, Radaras sustoja pamatęs, kaip į jį spokso baltasis kasininkas.

— Taip, — šaltai sako Radaras, — ant iškilmingo akto mantijos aš apsivilkau marškinėlius su užrašu: „GERBK, O NE NEKĘSK!“ Beje, ar kelnėmis prekiaujate?

Vyrukas atrodo sutrikęs.

— Yra kelios kamufliažinės, ten, kur alyva.

— Puiku, — taria Radaras. Ir atsisukęs į mane prašo: — Būk geras, parink man kokias iš tų kelnių. Ir gal padoresnius marškinėlius?

— Bus padaryta.

Paaiškėja, kad kelnių dydis pažymėtas ne skaitmenimis, o raidėmis ir yra tik M ir L. Griebiu M kelnes, plačius L rožinius marškinelius su užrašu: „GERIAUSIA PASAULYJE MOČIUTĖ“ ir tris butelius „Bluefin1.

Viską įteikiu pasirodžiusiai Leisei ir einu į moterų tualetą, nes vyrų dar užėmęs Radaras. Neprisimenu, kad kada nors būčiau lankęsis kokios degalinės moterų tualete.

Skirtumai:

Nėra sargių automato

Mažiau prirašinėta

Nėra pisuaro

Smarvė, deja, maždaug tokia pati.

Kai išeinu, Leisė moka už pirkinius, Benas signalizuoja, ir aš kiek susimetęs šuoliuoju prie mašinos.

— Praradome minutę, — praneša Benas iš keleivio sėdynės. Leisė jau suka į kelią, kuriuo grįšime į magistralę.

— Atsiprašau, — sako Radaras; sėdėdamas greta manęs ant galinės sėdynės, jis po mantija maunasi kelnes. — Pliusas tai, kad įsigijau kelnes. Ir naujus marškinėlius. Kur jie, Kju? — Leisė paduoda. — Labai juokinga.

Jis nusivelka mantiją ir apsivelka močiutiškus marškinėlius.

Benas ima zyzti, kodėl jam niekas nenupirko kelnių. Ir praneša, jog niežti užpakalį. Be to, pagalvojęs ir vis dėlto nusprendęs, kad nori myžt.

Поиск по сайту: