Tai irgi buvo tiesa

— Tu pabudai nuo pykinimo? — paklausė ji.

— Aha... — pamelavau.

Pabudau todėl, kad žadintuvas sučirškė šeštą valandą, tada nusėlinau į virtuvę, suvalgiau javainių batonėlį ir išgėriau apelsinų sulčių. Po dešimties minučių į gerklę sukišau du pirštus. Nutariau šito nedaryti naktį, kad vėmalai nedvoktų man po nosimi. Vemti buvo koktu, bet neilgas darbas.

Mama paėmė kibirą, girdėjau, kaip virtuvėje jį plauna. Išplovusi vėl atnešė.

— Turbūt reikės pasiimti laisvą dieną... — susirūpinusi tarė ji, bet aš ją pertraukiau:

— Klausyk, man jau gerai. Tik silpnoka. Matyt, ką nors suvalgiau.

— Tikrai?

— Jeigu pasidarys blogiau, paskambinsiu.

Ji pabučiavo man į kaktą. Pajutau, kaip ant odos atsispaudė lipnūs jos lūpų dažai. Man nė kiek nebuvo bloga, bet vis tiek pasidarė geriau.

— Duris uždaryti? — paklausė ji, imdama už rankenos. O durys vos vos laikėsi.

— Ne ne ne, — pasakiau gal kiek per daug išgąstingai.

— Gerai jau. Važiuodama į darbą dar paskambinsiu. Jei ko reikės, pranešk. Nesvarbu ko. Arba jeigu užsinorėsi, kad parvažiuočiau. Ir bet kada gali skambinti tėčiui. Per pietus užsuksiu, aišku?

Linktelėjęs užsitraukiau lig ausų antklodę. Nors kibiras buvo išplautas, valiklis nepermušė vėmalų smarvės, ir nuo to mane kažkodėl ėmė pykinti, bet aš ėmiau lėtai kvėpuoti pro burną ir kvėpavau, kol išgirdau iš kiemo išvažiuojant kraislerį. Buvo 07.32. Bent kartą nevėluosiu. Aišku, ne į mokyklą. Bet vis tiek.

Nusimaudžiau po dušu, išsivaliau dantis, užsimoviau tamsius džinsus ir paprastus juodus marškinėlius. Į kišenę įsikišau Margo paliktą laikraščio skiautelę. Kaištelius sukaliau į vyrius ir pradėjau krautis daiktus. Nelabai įsivaizdavau, ką dėtis, bet į kuprinę įsimečiau atsuktuvą, kuriuo nuėmiau duris, palydovinio žemėlapio kopiją, butelį vandens ir Vitmeną — tam atvejui, jeigu ją ten rasčiau. Mat rūpėjo išsiklausinėti.

Benas su Radaru atvažiavo lygiai aštuntą. Aš atsisėdau užpakalyje. Jie uždainavo pritardami kažkokiai „Mountain Goats’* dainai.

Benas apsisuko, tada atkišo man kumštį. Aš lengvai į jį stuktelėjau, nors nekenčiau šito sveikinimosi.

— Kju! — perrėkdamas muziką šūktelėjo jis. — Kaip tau šitai patinka?

Supratau, ką jis turi galvoje: klausytis „Mountain Goats“ gegužės trečiadienio rytą važiuojant su draugais ieškoti Margo ir atsiimti prizo už jos radimą.

— Geriau negu matematika, — atsakiau.

Muzika rėkė per garsiai, kalbėtis buvo neįmanoma. Išvažiavę iš Džeferson Parko nuleidome vieną langą, kad pasaulis girdėtų, koks geras mūsų muzikinis skonis.

Mes lėkėme Kelounjel Draivu pro kino teatrus ir knygynus, į kuriuos ir pro kuriuos važinėjau visą gyvenimą. Bet šis važiavimas buvo kitoks, šaunesnis, nes kaip tik per matematikos pamoką, nes mašinoje Benas ir Radaras, nes mes važiuojame ten, kur, mano manymu, surasime ją. Už dvidešimties mylių Orlandas pagaliau užleido vietą vos gyvoms apelsinmedžių giraitėms ir apleistoms rančoms — bekraštei lygumai, tankiai apaugusiai krūmokšniais, tarp kurių stirksojo ąžuolai, nuo jų, neįveiktos bevėjės šutros, karojo ispaninės samanos. Kaip tik tokiose Floridos vietose aš leidau vasaras skautų stovyklose kęsdamas uodus ir naktimis gaudydamas šarvuočius. Kelyje šiuo metu buvo beveik vien tik pikapai, o kas pora mylių paplentėj išnirdavo gyvenvietė: krūvelės namukų, panašios į vinilu apmuštus ugnikalnius, tarp kurių vingiavo siauros gatvelės.

Po kiek laiko pravažiavome papuvusią rodyklę su užrašu: GROUVPOINT EIKERSAS. Į šoną sukantis sutrūkinėjęs asfaltbetonis netrukus baigėsi, toliau ėjo paprasčiausia pilka žemelė. Mano mama tokias vietoves vadino pusmiesčiais — tai buvo apleistos, nebaigtos statyti gyvenvietės. Ji man porą kartų jas rodė, kai kažkur važiavome, tačiau tokių nykių dar nesu matęs.

Nuriedėjus dar gal penkias mylias, Radaras pritildė muziką ir pasakė:

— Liko maždaug mylia.

Aš giliai atsidusau. Džiugus jaudulys, kad nesu mokykloje, pamažu baigė išsigaruoti. Kažkaip negalėjau patikėti, kad Margo būtų slėpusis tokioje vietoje ar netgi šiaip į ją užsukusi. Į Niujorką jokio panašumo. Čia buvo toji Floridos dalis, kurią praskrisdamas pamanai: kurių galų žmonės susigalvojo apsigyventi šiame pusiasalyje? Aš žiūrėjau į tuščią asfaltą, ribuliuojantį nuo karščio. Po kiek laiko įkaitusioje migloje išniro prekybos centras.

— Ar čia? — paklausiau rodydamas.

— Tikriausiai, — atsakė Radaras.

Benas išjungė grotuvą, ir pasidarė labai tylu. Benas sustojo pilku smėliu užneštoje automobilių aikštelėje — gamta atsiėmė savo. Kadaise čia buvo rodyklė, nukreipianti į parduotuves. Šalikelėje tebestovėjo surūdijęs metalinis stulpas, bet rodyklė seniai prapuolė, ją nuplėšė uraganas arba įveikė rūdys. Vienaaukščiam prekybos centrui plokščiu stogu likimas buvo ne ką geresnis: kur ne kur jau švietė pliki šlakbetonio blokeliai. Sienų dažai sutrūkinėjo, atsiknoję ploteliai iš paskutiniųjų kabinosi į betoną lyg dvesiantys vabzdžiai. Tarpulangėse rudavo drėgmės sukurtos abstrakčios kompozicijos. Langai buvo užkalti jau pradėjusiomis pleišėti medžio drožlių plokštėmis. Man toptelėjo baisi mintis, — o kai tokia mintis ištrūksta į atvirą sąmonės lauką, jos nebesugrūsi atgal. Man pasirodė, jog į tokią vietą žmogus neatvažiuos gyventi. Ši vieta skirta mirti.

Vos mašina sustojo, nosį ir gerklę užplūdo troškus mirties kvapas. Sunkiai nurijau gerkle pakilusį šleikštulį. Tik dabar, praradęs šitiek laiko, suvokiau siaubingai apsirikęs — ne taip supratęs jos žaidimą ir jo pabaigoje manęs laukiantį prizą.

Išlipu iš mašinos, Benas stovi šalia manęs, Radaras — greta jo. Ir iš karto dingsta visas smagumas, čia tau ne iššūkis maždaug tokia tema: jei nori su manim draugauti, įrodyk, kad esi kietas. Ausyse vėl nuskamba Margo žodžiai, pasakyti tą naktį, kai važinėjome po Orlandą: „Nenoriu, kad kokie vaikiukai šeštadienio rytą rastų mane Džeferson Parke aplipusią musėmis.“ Nenorėti, kad vaikiukai tave rastų Džeferson Parke, dar nereiškia apskritai nenorėt mirti.

Nematau jokių ženklų, kad pastaruoju metu čia būtų kas nors lankęsis, išskyrus tą smarvę, koktu rūgštoką kvapą gyviesiems atbaidyti nuo mirusiųjų. Sakau sau, kad Margo negali šitaip dvokti, bet aišku, kad gali. Visi galime. Prikišu ranką prie nosies norėdamas užuosti savo prakaitą ir odą, bet ką, tik ne mirtį.

— MARGO? — šaukia Radaras.

Ant surūdijusio stogvamzdžio viršaus tupintis strazdas atsiliepia dviskiemeniu riktelėjimu.

— MARGO! — vėl šūkteli Radaras.

Nieko. Bato nosimi smėlyje jis nubrėžia parabolę ir atsidūsta.

— Velnias.

Stovėdamas priešais šitą pastatą sužinau kai ką naujo apie baimę. Ji nėra tuščios fantazijos, kai žmogus nori, kad jam atsitiktų kas nors svarbaus, net jei tai siaubinga. Tai ne tas pasibjaurėjimas užėjus negyvą nepažįstamąjį, nepanašu į išgąstį, kai Bekos Erington kieme pokšteli šratinis šautuvas. Tokios baimės neįveiksi kvėpavimo pratimais. Ji neturi nieko bendro su jokia iki tol patirta baime. Tai visų emocijų pagrindas, jausmas, atsiradęs dar mums negimus, dar neiškilus šitam pastatui, netgi dar neatsiradus Žemei. Tai ši baimė žuvis išginė į sausumą ir privertė užsiauginti plaučius, ši baimė moko mus bėgti ir gelbėtis, ji liepia mums laidoti mirusiuosius.

Nuo šio kvapo mane surakina panika — ne tokia, kai plaučiams stinga oro, o tokia, kai jo sakytum trūksta pačioje atmosferoje. Man regis, visą gyvenimą bijojau tam, kad pasirengčiau kažkam panašiam į šį jausmą, kad išmokyčiau kūną veikti apėmus tikrai baimei. Bet pasirengti nepavyko.

— Senuk, reikia dingti iš čia, — sako Benas. — Iškviesti policiją arką.

Mes dar nepažvelgėme į kits kitą. Tebežiūrime į pastatą, į šį seniai apleistą pastatą, kuriame gali rasti nebent lavoną.

— Ne, — atkirto Radaras. — Ne ne ne ne. Iškviesime, jeigu rasime priežastį. Adresą ji paliko Kju, o ne policijai. Reikia ten kaip nors patekti.

— Į vidų? — suabejojo Benas.

Aš paploju Benui per nugarą, ir mūsų žvilgsniai pirmą kartą susitinka. Pasidaro lengviau. Matydamas juos negaliu patikėti, jog ji negyva, — kol neradome kūno.

— Taip, į vidų, — patvirtinu.

Jau nežinau, nei kas ji yra, nei kas buvo, bet privalau ją surasti.

9.

Užeiname už pastato, o ten randame ketverias užrakintas geležines duris. Į visas puses driekiasi ganyklos, gelsvai žalioje žolėje kur ne kur kūpso nykštukinių palmių guotai. Už pastato dvokia dar šlykščiau, net baisu toliau eiti. Benas su Radaru, šiek tiek atsilikę, seka man iš šonų. Taigi trikampis. Žengiame lėtai, įdėmiai žvalgydamiesi.

— Taigi čia meškėnas dvokia! — šaukia Benas. — O, ačiū Dievui. Meškėnas. Siaubas.

Mudu su Radaru skubame prie jo, stovinčio šalia negilaus drenažo griovio. Jame guli didžiulė išpampusi meškėno maita, pusiau nusišėrusi, be jokių smurto žymių, nors šone styro išlindęs šonkaulis. Radaras nusisukęs žiaukčioja, bet neapsivemia. Priėjęs pasilenkiu prie jo, uždedu delną tarp mentikaulių. Atgavęs kvapą, jis sako:

— Kad jį griausmas, kaip džiaugiuos matydamas šitą dvėseną.

Bet vis tiek nepajėgiu įsivaizduoti Margo gyvos. Man dingteli, kad Vitmeno eilutės galėjo būti jos priešmirtinis laiškas. Juk ji paryškino štai ką: „Ir mirtis yra visai ne tai, kuo ją laikei, — gražesnė.“ „Atiduodu save juodai žemei, te sudygsiu savo mylima žole, / Jei manęs pasigestum, ieškok sau po kojomis.“ Prisiminus paskutinę eilutę sušvinta viltis: „Kur nors aš sustosiu, palauksiu tavęs.“ Bet paskui pagalvoju — tasai „aš“ nebūtinai gyvas žmogus. Gali būti ir lavonas.

Nuėjęs nuo meškėno, Radaras ima tampyti vienų durų rankeną. Man norisi pasimelsti už mirusįjį, — sukalbėti kadišą už meškėną, — bet nemoku. Man jo taip gaila ir sykiu gėda savo džiaugsmo, kad negyvas jis, ne kas kitas.

— Jau juda! — šūkteli mums Radaras. — Ateikit padėti.

Abu su Benu apkabiname Radarą per pusiaują ir traukiame. Jis įsispiria koja į sieną, kad būtų stipriau, ir staiga abu sugriūva ant manęs, prakaitu įmirkę Radaro marškinėliai uždengia man veidą. Apsidžiaugiu pamanęs, kad atplėšėme duris. Tačiau tada pamatau, kad Radaro saujoj rankena. Sunkiai atsikėlęs žiūriu į duris. Stovi kaip stovėjusios.

— Prakeikta rankena! Šūdo krūva!

Niekad nesu girdėjęs Radaro šitaip keikiantis.

— Nesijaudink, kaip nors pateksime. Turi būti koks būdas.

Einame aplink pastatą iki pat priekinės pusės. Nei durų, nei

skylių, jokių matomų landų. Bet man reikia pakliūt į vidų. Benas su Radaru mėgina atlupti bent vieną plokštę, bet jos tvirtai prikaltos. Radaras spardo plokštę, tačiau be naudos. Benas atsisuka į mane.

— Vienas langas be stiklo, — pasako ir pasileidžia tolyn, iš po kojų lekia smėlis.

Suglumęs žiūriu į jį.

— Mėginsiu plokštę pramušti, — paaiškina jis.

— Nieko nebus, — sakau.

Jis pats smulkiausias iš mūsų lengvasvorių trijulės. Jei kas ir gali bandyt įveikti plokštę, tai tik aš.

Benas sugniaužia kumščius, vėl atgniaužia. Einu prie jo, o jis pasakoja:

— Kai mokiausi trečioje klasėje, kad vaikėzai manęs neprimuštų, mama nuvedė mane į taekvondo būrelį. Tiesa, buvau tik trijose treniruotėse ir išmokau vos vieną veiksmą, bet jis kartais man labai praverčia: mes žiūrėjom išvertę akis, kaip treneris ranka pramuša storą lentą, puolėm klausinėti, kaip tai padaro, ir jis pasakė, jog svarbiausia — tikėti, kad ranka pereis kiaurai lentą, smogti neabejojant, kad įmanoma, ir pramuši.

Jau noriu supeikti tokį idiotizmą, tačiau Benas nurūksta pro mane. Įsibėgėjęs be menkiausios baimės paskutinę akimirką strykteli į orą, pasisuka ir petimi lyg taranu trenkia į plokštę. Jau tikiuosi išvysti jį išlekiant į kitą pusę, palikus plokštėje savo kūno formos skylę, kaip mačiau viename animaciniame filmuke. Bet jis atšoksta ir plojasi ant užpakalio į žalios žolės salelę pilkame smėlyje. Benas apsiverčia ant šono trindamasis petį.

— Lūžo, — praneša.

Puolu prie jo pamanęs, kad lūžo ranka, bet Benas atsistoja, o aš pamatau, kad plokštė maždaug jo ūgio aukštyje įskilusi. Imu ją spardyti, įskilimas platėja, tada abu su Radaru sukišame į spragą pirštus ir imam plėšti. Prisimerkęs, kad prakaitas negraužtų akių, traukiu iš visų jėgų, muginu kaip įmanydamas, pagaliau išlupame kąsnį padarydami nedidelę skylę dantytais kraštais. Mudu su Radaru tylomis plušame toliau, kai jis pavargsta, jį pakeičia Benas. Galų gale gabalą plokštės įgrūdame į pastato vidų. Aš lipu pirmas ir nuleidžiu kojas lyg ir ant kokių popierių.

Pro išmuštąją skylę į vidų patenka šiek tiek šviesos, bet jos nepakanka, kad suvokčiau, kokio didumo patalpa ir ar ji su lubom. Oras toks karštas ir tvankus, kad jokio skirtumo, iškvepi ar įkvepi.

Grįžtelėdamas susiduriu su Benu — mano smakras bumbteli jam į kaktą. Kažkodėl pašnibždomis sakau:

— Gal tu turi...

— Ne, — taria jis, man nespėjus užbaigti sakinio. — Radarai, gal tu turi žibintuvėlį?

Girdžiu, kaip Radaras įsirioglina pro landą.

— Turiu, bet mažutį, ant raktų pakabučio, maža naudos.

Vis dėlto jis įjungia žibintuvėlį. Nelabai ką matau, bet aišku, kad įlipome į didelį kambarį su metalinių lentynų labirintu. Popieriai, ant kurių užlipau, pasirodo esantys sieninio kalendoriaus lapeliai, metų dienos plačiai pažirusios ant grindų, visos pageltusios ir apgraužtos pelių. Galbūt čia būta knygynėlio, nors jau seniai šias lentynas tik dulkės dengia.

Mes sustojame už Radaro. Virš galvų kažkas sugirgžda, ir mes suklustame. Ryju seilę bandydamas įveikti paniką. Girdžiu, kaip kvėpuoja Benas ir Radaras, kaip jie mindžikuoja. Norisi sprukti iš čia, bet ką gali žinoti — gal ten viršuje Margo... Arba narkomanai.

— Pats pastatas girgžda, — sušnibžda Radaras, bet jo balse abejonė.

Aš neįstengiu pajudėti iš vietos. Tada išgirstu Beną:

— Kai paskutinį kartą taip bijojau, apsimyžau.

— Paskutinį kartą taip bijojau tada, kai laukiau dvikovos su Tamsos Valdovu, kad išgelbėčiau nuo jo burtininkų pasaulį, — pareiškia Radaras.

Pabandau ir aš:

— Kai paskutinį kartą taip bijojau, turėjau miegoti su mama.

Поиск по сайту: