Galvojau, kaip geriau atsakyti

— Hm... Jai nepatiko, kad tu jai nepranešei apie Džeisą ir Beką. Bet tu juk pažįsti Margo. Papyks ir užmirš.

Leisė apsisuko ir nuėjo koridoriumi. Mes su Benu likome stovėti, bet po valandėlės ji sulėtino žingsnį. Norėjo, kad eitume kartu. Benas kumštelėjo man, ir mes ją prisivijome.

— Aš net nežinojau apie Džeisą ir Beką. Štai kas svarbiausia. Dieve, tikiuosi, jau greitai galėsiu jai viską paaiškinti. Iš pradžių išsigandau, kad ji tikrai nebūtų pabėgusi visam laikui, bet paskui atidariau jos spintelę, mat žinau kodą, o ten tebeguli visos jos nuotraukos, visi vadovėliai.

— Gera žinia, — tariau.

— Taip, bet praėjo jau keturios dienos. Net jai beveik rekordas. Be to, žinok, visai sumautas reikalas, nes Kreigas žinojo apie Džeisą su Beka, o aš ne. Aš taip ant jo supykau, kad nebesišneku, ir dabar likau be poros išleistuvių vakarui, o geriausia draugė kažkur išrūko, gal į Niujorką, gal dar kur, ir dar mano apie mane tokius dalykus, kurių NĖ UŽ KĄ nebūčiau padariusi.

Žvilgtelėjau į Beną, jis — į mane.

— Man jau reikia į pamoką, — tariau. — Bet kodėl tau atrodo, kad ji Niujorke?

— Maždaug dvi dienos prieš išgaruojant ji kalbėjo Džeisui, kad Niujorkas — vienintelė vieta Amerikoje, kur žmogus gali gyventi bent pusiau normaliai. Bet gal tik šiaip sau pasakė? Nežinau.

— Gerai, bėgu.

Žinojau, jog Benas niekaip neprikalbins Leisės eiti su juo į išleistuves, tačiau tegul žmogus bent pabando. Nubėgau prie savo spintelės, pamačiau Radarą, prabėgdamas sušiaušiau jam plaukus. Jis kalbėjosi su Andžela ir viena devintoke iš orkestro.

— Ne man reikia dėkoti, o Kju, — išgirdau jį sakant devintokei, ir mergaitė sušuko:

— Ačiū už du šimtus baksų!

Aš savo ruožtu neatsigręždamas šūktelėjau:

— Ne man dėkok, o Margo Rot Špygelman!

Juk ji mane aprūpino priemonėmis.

Pasiėmiau iš spintelės matematikos sąsiuvinį, bet taip ir likau stovėti net nuskambėjus antram skambučiui; stypsojau vidury koridoriaus, į abi puses skuodė mokiniai, o aš buvau tarsi skiriamoji plento linija. Dar vienas vaikiščias padėkojo man už du šimtus dolerių. Nusišypsojau jam. Pirmą kartą per ketverius metus mokykla atrodė tokia sava. Mes atlyginome skriaudą dviračių netekusiems orkestro vaikėzams. Mane užkalbino Leisė Pemberton. Čakas Parsonas manęs atsiprašė.

Aš taip gerai pažinojau šiuos koridorius, o dabar ėmė atrodyti, jog ir jie mane pažįsta. Nuskambėjo ir trečias skambutis, bet aš tebestovėjau. Mokinių praretėjo. Tik tada nupėdinau į matematiką ir atsisėdau į vietą ponui Chimenesui jau pradėjus savo begalinę pamoką.

Pasidėjau ant kelių atsineštus „Žolės lapus“ ir, ponui Chimenesui kažką skrebenant lentoje, ėmiau skaityti pažymėtąsias vietas. Tiesiogiai Niujorkas nepaminėtas. Po kelių minučių knygelę padaviau Radarui, jis paskaitė ir užrašė savo sąsiuvinio kampe arčiausiai manęs: „Žaliosios eilutės turi ką nors reikšti. Gal ji nori, kad atvertum savo protą?“ Gūžtelėjęs nurašiau: „Gal ji paprasčiausiai tą poemą skaitė du kartus, vieną su vienokiu žymekliu, kitą su kitokiu. „

Po kelių minučių, dar tik trisdešimt septintą kartą dirstelėjęs į laikrodį, už durų pamačiau Beną Starlingą: iš džiaugsmo jis šoko kažkokį beprotišką šokį.

Kai nuskambėjo pietų skambutis, nukūriau prie spintelės, tačiau Benas mane jau buvo pralenkęs ir netgi šnekučiavosi su Leise Pemberton. Jis lipte lipo prie jos truputį susilenkęs, kad galėtų žiūrėti jai į veidą. Kartais kalbantis su Benu mane apimdavo klaustrofobija, o juk aš nesu dailutė panelė.

— Labukas, — tariau priėjęs.

— Labas, — atsiliepė Leisė per žingsnį pasitraukdama nuo Beno. — Benas man papasakojo, kokios naujienos dėl Margo. Žinokite, niekas nėra buvęs jos kambaryje. Ji skundėsi, kad tėvai neleidžia jai nieko atsivesti.

— Rimtai? — Leisė linktelėjo. — Ar žinojai, kad ji turi gal milijoną plokštelių?

— Ne, man dabar Benas pasakė! Margo niekada nekalbėdavo apie muziką. Na, ką nors pasakydavo, jeigu per radiją leisdavo kokią šaunią dainą, bet šiaip ne. Kokia ji vis dėlto keista, — tarškėjo Leisė.

Aš gūžtelėjau. Gal Margo ir keista, o gal mes patys keisti.

— Mes kaip tik kalbėjomės, kad Voltas Vitmenas iš Niujorko, — tariau.

— Omnictionary parašyta, kad ir Vudis Gatris ten ilgokai gyveno, — įsiterpė Benas.

Aš linktelėjau.

— Lengvai galiu patikėti, kad ji Niujorke. Bet manau, jog reikia ieškoti dar kokios užuominos. Negali būti, kad viskas baigtųsi šita knyga. Pažymėtose eilutėse tikriausiai kas nors užšifruota.

— Duosi per pietus paskaityti? — paklausė ji.

— Aha. Arba, jei nori, atšviesiu bibliotekoje.

— Kam? Galiu perskaityti. Šiaip apie poeziją nieko nenutuokiu. Tiesa, mano pusseserė ten studijuoja, Niujorko universitete, nusiunčiau jai skelbimą. Ji išspausdins, padaugins ir iškabins plokštelių parduotuvėse. Suprantu, jų ten gyvas velnias, bet vis tiek.

— Gera mintis, — tariau.

Jie pasuko į valgyklą, aš nusekiau.

— Klausyk, — tarė Benas, — o kokios spalvos tavo suknelė?

— Hm, safyrinė. Tokia mėlyna. Kam klausi?

— Noriu, kad mano smokingas tiktų, — atsakė Benas.

Pirmą kartą mačiau Beną taip kvailai vypsant, o tai jau nemažai, nes Benas ir šiaip juokingas padaras.

Leisė linktelėjo.

— Suprantu, bet nenoriu, kad atrodytume kaip komplektas. Gal verčiau rinkis klasiką: juodą smokingą ir juodą liemenę?

— O kaip juosta, nereikia?

— Na, nieko blogo, tik kad nebūtų klostyta, aišku?

Jie toliau svarstė šią temą, matyt, idealų smokingo juostos klosčių plotį galima aptarinėti ne vieną valandą, bet aš nebesiklausiau, atsistojau į eilę prie picų. Benas pagaliau susirado porą šventiniam vakarui, o Leisė — vaikiną, kuris su džiaugsmu valandų valandas šnekės apie išleistuves. Dabar visi turi porą, tik aš ne, bet juk ir neketinu niekur eiti. Vienintelė mergaitė, su kuria norėčiau pasirodyti išleistuvėse, leidosi į neaiškias klajones.

Kai susėdome, Leisė ėmė skaityti „Dainą apie save“. Pasakė nejžiūrinti jokios potekstės ir mananti, jog tokie tekstai ne Margo stiliaus. Taigi taip ir neišsiaiškinome, ką Margo norėjo mums pasakyti, jeigu išvis norėjo. Leisė atidavė man knygą ir su Benu toliau aptarinėjo išleistuves.

Po pietų nusprendžiau, kad nebėra prasmės toliau skaitinėti pažymėtųjų eilučių, bet iš nuobodulio kur buvęs, kur nebuvęs išsiimdavau knygelę ir pasidėdavau ant kelių. Paskutinė, septinta pamoka, buvo anglų kalba. Buvom ką tik pradėję „Mobį Diką“, ir dr. Holden ilgai ir nuobodžiai pasakojo apie žvejybą devynioliktame amžiuje. „Mobį Diką“ laikiau ant stalo, Vitmeną — ant kelių, bet nepadėjo nė tai, kad sėdėjau anglų kalbos pamokoje. Vis dėlto įsigudrinau kelias minutes nežvilgčioti į laikrodį ir baisiai nustebau nuaidėjus skambučiui. Ilgai kuičiausi kraudamasis į kuprinę knygas. Kai užsimečiau kuprinę ant peties ir pasukau prie durų, dr. Holden su šypsena paklausė:

— Voltą Vitmeną skaitai?

Aš kukliai linktelėjau.

— Geras poetas, — tarė ji. — Toks geras, jog beveik nepykstu, kad skaitai jį per mano pamoką. Bet ne visai nepykstu.

Murmtelėjęs „atsiprašau“ nuėjau į vyresniųjų mokinių automobilių aikštelę.

Kol Benas su Radaru muzikavo, aš sėdėjau NBNP atsidaręs dureles, kad pūstų skersvėjis. Bandžiau skaityti „Federalisto užrašus11, nes kitą dieną turėjom rašyti valstybės valdymo pagrindų kontrolinį, bet mintys nuolat grįždavo į užburtą ratą: Gatris, Vitmenas, Niujorkas ir Margo. Gal ji išvažiavo į Niujorką svaigti folko muzika? Nejau egzistuoja man nepažįstama Margo, kuri slapčia dievina folką? Galbūt ji apsigyveno bute, kur kadaise gyveno vienas jų? Tačiau kodėl nutarė apie tai pranešti man?

Šoniniame veidrodėlyje išvydau ateinant Beną ir Radarą. Radaras žengė sparčiai, mosuodamas saksofono dėklu. Juodu sulipo pro atviras dureles, Benas pasuko raktelį, NBNP sučiaudėjo, mes ėmėme labai tikėtis, jis vėl sučiaudėjo, mes dar karščiau sutikėjome, ir pagaliau variklis burbuliuodamas atgijo. Benas negaišdamas movė iš aikštelės ir tik palikęs mokyklą už nugaros ėmė klykti iš laimės:

— AR GALI PATIKĖTI, VELNIAI RAUTŲ! — Jis paspaudė signalą, bet signalas, aišku, neveikė, tada Benas ėmė pypsėti akompanuodamas savo tiradai: — PYP PYP! PYP! TEGUL MAN SUPYPSI TAS, KURIS EIS Į IŠLEISTUVES SU TIKRŲ TIKRIAUSIA PUPYTE LEISE PEMBERTON! PYP PYP PYP!

Benas neužsičiaupė kone visą kelią:

— Žinai, kur priežastis? Šalia nevilties? Ji turbūt susipyko su Beka Erington, nes Beka, taip sakant, išdavikė, tai ją dabar ėmė graužti sąžinė ir dėl tos Kruvinojo Beno istorijos. Aiškiai nepasakė, bet matyti iš elgesio. Taigi Kruvinasis Benas galų gale man padės pasiekti tikslą.

Aš, aišku, džiaugiausi dėl jo, bet man labiau rūpėjo pasiekti Margo.

— Vyručiai, gal kilo kokių minčių?

Kurį laiką buvo tylu, paskui Radaras pažvelgė į mane užpakalinio vaizdo veidrodėlyje ir tarė:

— Eilutės apie tas duris vienintelės išskirtos kitokia spalva negu visos kitos pažymėtosios, be to, jos keisčiausios, todėl manau, ieškoti reikia čia. Pakartok jas man.

— Šalin spynas nuo visų durų! / Taip pat šalin visas duris!

— Reikia manyti, Džeferson Parkas nėra tinkamiausia vieta užsisklendimo durims likviduoti, — pasiūlė Radaras. — Gal ji tai ir norėjo pasakyti. Juk Orlandą pavadino popieriniu miestu? Gal Margo šitaip paaiškina, kodėl išvažiavusi?

Benas sulėtino greitį priešais šviesoforą ir grįžtelėjęs į Radarą pasakė:

— Man rodos, jūs, bičai, pupytę Margo per aukštai iškėlėte.

— Kaip suprasti? — paklausiau.

— Šalin spynas nuo durų, — priminė jis. — Šalin visas duris.

— Na taip, — burbtelėjau.

Užsidegė žalia šviesa, ir Benas paspaudė. NBNP pasipurtė lyg ketindamas subyrėti, bet vis dėlto važiavo toliau.

— Tai ne poezija. Ir ne metafora. Nurodymas veikti. Mes turime nueiti pas ją į namus, išimti užraktą ir nuimti pačias duris.

Veidrodėlyje susižvelgėme su Radaru.

— Kartais Beno idiotiškumas virsta genialumu.

6.

Atvažiavę pas mane per veją nuėjome prie Margo namo, lygiai kaip šeštadienį. Duris atidariusi Ruti pasakė, kad tėvų nebūsią iki šešių; Mirna Mauntvyzel susijaudinusi suko apie mus ratu. Užlipome į viršų. Ruti iš garažo atvilko įrankių dėžę. Mes stovėjome ir žiūrėjome į Margo miegamojo duris. Nebuvome meistreliai auksarankiai.

— Velnias, ir ką dabar daryti? — paklausė Benas.

— Ruti girdint nesikeik, — sudraudžiau jį.

— Ruti, nieko, jeigu sakysiu „velnias“?

— Mes netikime velniais, — atsakė ji.

Radaras mus pertraukė:

— Durys, bičai, durys...

Iš dėžės jis ištraukė kryžminį atsuktuvą ir atsiklaupęs pradėjo sukti rankeną su užraktu. Griebęs didesnį atsuktuvą ketinau atsukti vyrius, bet neradau jokių varžtų. Dar apžiūrėjau duris. Ruti viskas atsibodo ir ji nulipo į apačią žiūrėti televizoriaus.

Radaras nuėmė rankeną, ir mes iš eilės prikišome akį prie atsivėrusios skylės šiurkščiais kraštais. Jokio ženklo. Jokio raštelio. Nieko. Pyktelėjęs grįžau prie vyrių galvodamas, kaip juos nuimti. Ėmiau varstyti duris, kad suprasčiau, kaip jos pritvirtintos.

— Ta poema tokia beprotiškai ilga, — pasiskundžiau. — Nejaugi senis Voltas negalėjo skirti poros eilučių paaiškinimui, kaip nuimti duris?

Tik išgirdęs Radaro atsakymą pamačiau, jog jis sėdi prie Margo kompiuterio.

— Kaip rašo Omnictionary, turime sudurtinį vyrį. Pakanka atsuktuvu išstumti kaištelį. Kažkoks gudruolis dar pridūrė blevyzgą. Ak, Omnictionary, ar kada nors tu tapsi tikslumo etalonu?

Omnictionary paaiškinus, ką reikia daryti, darbas ėjo kaip iš pypkės. Išstūmiau kaištelius iš visų trijų vyrių, Benas nuėmė duris. Apžiūrėjau vyrius ir staktą, bet nieko įdomaus nepastebėjau. Ničnieko.

— Ant durų nieko nėra, — nustatė Benas. Mes vėl jas įstatėme, Radaras atsuktuvo rankena sukalė atgal vyrių kaištelius.

Mudu su Radaru nuvažiavome pas Beną žaisti žaidimo „Arkties rūstis“. Priėjome vietą, kurioje prasideda dažasvydis — šaudomasi ant ledyno. Jei priešininkui pataikai į kiaušius, gauni papildomų taškų. Labai rafinuota.

— Klausyk, ji tikrai Niujorke, — pasakė Benas.

Pastebėjau, kaip iš už kampo išlindo jo šautuvo vamzdis, bet nespėjau nė krustelėti, kai jis pokštelėjo man tarp kojų.

— Velnias, — burbtelėjau.

— Atrodo, visos ankstesnės jos nuorodos buvo susijusios su kokia nors vietove. Džeisui ji kalba apie Niujorką, paskui pakiša mums du žmones, kurie kone visą gyvenimą praleido Niujorke. Taigi logiška.

— Senuk, ji šito ir nori, — pasakė Benas. Kai jau sėlinau prie Beno, jis sustabdė žaidimą. — Nori, kad tu važiuotum į Niujorką. Kas, jeigu ji sumanė, jog tai vienintelis būdas ją rasti? Imti ir nuvažiuoti į Niujorką?

— Ką? Ten apie dvylika milijonų gyventojų.

— Gal ji čia turi šnipą, kuris jai praneš, kad tu išvažiavai, — tarė Radaras.

— Leisė! — šūktelėjo Benas. — Tikriausiai Leisė. Taip! Tau reikia tuoj pat skristi į Niujorką. Leisė sužinos, praneš jai ir Margo tave pasitiks oro uoste. Taip. Senuk, dabar tave parvešiu namo, tu susikrausi daiktus, tada tave nuboginsiu į oro uostą, ten su kreditine kortele, skirta tik nenumatytiems kritiškiems atvejams, nusipirksi bilietą, tada Margo įsitikins, koks kietas vyrukas tu tapai, toks kietas, kad Džeisas Vortingtonas gali tik pasvajoti, ir mes trys žygiuosime į išleistuvių vakarą su pačiomis karščiausiomis panomis.

Neabejojau, kad skrydis į Niujorką bus greitai. Iš Orlando visur galima greitai išskristi. Bet dėl viso kito abejojau.

— Jeigu paskambintum Leisei... — pasiūliau.

— Ji neprisipažins! — sušuko Benas. — Tik pagalvok, kiek jos visko prigalvojo, — tikriausiai abi tik apsimetė susipykusios, kad tu neįtartum jos šnipinėjimu.

— Nežinau, kažkaip nesiklijuoja, — suniurnėjo Radaras.

Jis dar kažką kalbėjo, bet aš nesiklausiau. Spoksodamas į sustabdytą ekraną galvojau. Jeigu Margo ir Leisė tik apsimeta susipykusios, ar Leisė apsimeta ir išsiskyrusi su savo vaikinu? Ir jos nerimas dėl draugės gal apsimestinis? Pusseserei Niujorko plokštelių parduotuvėse iškabinus skelbimus, ji sakė gaunanti daug elektroninių laiškų, tiesa, nieko aiškaus nepasakančių. Ji tikrai ne šnipė, o Beno planas kvailas. Vis dėlto smagu, kad jau pradedame planuoti. Tačiau iki mokslo metų pabaigos liko tik pustrečios savaitės, jei skrisiu į Niujorką, sugaišiu mažiausiai dvi dienas, — nekalbu apie tai, kad tėvai mane užmuš sužinoję, jog nusipirkau bilietą su savo atsargine kortele. Kuo ilgiau galvojau, tuo kvailesnis man atrodė sumanymas. Vis dėlto jeigu rytoj galėčiau ją pamatyti... Bet ne.

— Negaliu praleisti pamokų, — pagaliau tariau ir vėl paleidau žaidimą. — Rytoj man prancūzų kontrolinis.

— Žinai, tu toks romantikas, kad net baisu, — įgėlė Benas.

Pažaidęs dar kelias minutes pėsčias grįžau namo per parką.

Kartą mama pasakojo apie nesveiką berniuką, su kuriuo dirbo. Iki devynerių metų jis buvo visiškai normalus, o tada mirė jo tėtis. Nors pasaulyje pilna devynmečių, nebeturinčių tėvo, paprastai jie neišeina iš proto, tačiau tas vaikas, matyt, buvo išimtis.

Jis paėmė pieštuką, plieninį kompasą ir jį apvedžiodamas ėmė braižyti ratilus. Visi jie buvo lygiai dviejų colių skersmens. Jis tol braižydavo, kol nuo ratilų visas popierius pasidarydavo juodas, tada imdavo kitą lapą ir vėl braižydavo ratilus, ir taip kasdien, nuo ryto lig vakaro, mokykloje nieko daugiau nedarė, tik braižė ratilus, net kontrolinių sąsiuviniuose. Mama man aiškino, atseit šitas vaikas susigalvojo kartoti ir kartoti tam tikrą veiksmą, kad nuslopintų netekties skausmą, deja, šis įprotis tapo pragaištingas. Tai va, mama jį prakalbino, privertė išsiverkti, ir vaikas nustojo braižęs ratilus, paskui turbūt gyveno ilgai ir laimingai. Bet aš kai kada prisimenu šitą ratilų braižytoją ir, man atrodo, jį suprantu. Man visada patikdavo monotonija. Nuobodus gyvenimas niekada nebūdavo nuobodus. Vargu ar mokėčiau tai paaiškinti žmogui, panašiam į Margo, tačiau visą gyvenimą braižyti apskritimus — mano galva, visai protinga beprotybė.

Taigi neturėjau krimstis dėl to, kad neskrendu į Niujorką, juk vis tiek kvaila mintis. Tačiau vakare ir kitą dieną mokykloje paklusdamas kasdienei rutinai jaučiau, kaip ji graužia, sakytum ši rutina mane vis labiau atitolina nuo susitikimo su Margo.

7.

Antradienio vakarą, kai ji buvo dingusi jau šešias dienas, pasikalbėjau su tėvais. Ne dėl to, kad būčiau ką nors nusprendęs, tiesiog taip susiklostė. Sėdėjau virtuvėje prie stalo, tėtis pjaustė daržoves, mama kepė jautienos muštinius. Tėtis šaipėsi iš manęs, kad šitiek laiko skaitau tokią ploną knygutę, ir aš pasakiau:

— Ji visai ne pagal programą, man tik atrodo, kad Margo joje paliko kažkokią užuominą.

Jie nutyla, aš papasakoju apie Vudį Gatrį ir Vitmeną.

— Taip, jai aiškiai patinka žaisti nutylėjimais, — pasakė tėtis.

— Nekaltinu jos, kad jai norisi dėmesio, — tarė mama ir patylėjusi pridūrė kreipdamasi į mane: — Tačiau tai nereiškia, kad tu esi atsakingas už jos gerovę.

Tėtis suvertė į keptuvę morkas su svogūnais.

— Iš tikrųjų. Aišku, nė vienas negalime nustatyti jai diagnozės jos nepamatę, bet man atrodo, jog ji netrukus grįš.

— Neverta spėlioti, — tyliai tarstelėjo jam mama, lyg aš galėjau neišgirsti. Tėtis tarsi norėjo kažką sakyti, bet įsiterpiau aš:

— Ką man daryti?

— Baigti mokyklą, — atsakė mama. — Ir pasikliauti Margo — kas jau kas, o ji moka savimi pasirūpinti, šitos savybės jai netrūksta.

— Sutinku, — pritarė tėtis.

Po vakarienės, užlipęs į savo kambarį ir be garso įjungęs „Prisikėlimo“ žaidimą, suvokiau, kad apačioje jie aptaria šitą temą. Žodžių nesupratau, bet nerimą juose girdėjau.

Vėlai vakare paskambino Benas.

— Labas, — atsiliepiau.

— Senuk, — prabilo jis.

— Kalbėk, — paraginau.

— Važiuosim su Leise pirktis batų.

— Pirktis batų?

— Aha. Nuo dešimtos iki dvyliktos viskas su trisdešimties procentų nuolaida. Ji nori, kad padėčiau išsirinkti išleistuvėms batelius. Aišku, kažkokius jau turi įsigijusi, bet vakar buvau pas ją užėjęs ir mes nutarėme, jog jie ne... supranti, bateliai išleistuvėms turi būti idealūs. Taigi ji nori juos grąžinti, tada važiuosim į „Burdines“ ir tenai...

— Benai, — pertraukiau jį.

— Ko?

— Klausyk, neturiu jokio noro kalbėtis apie Leisės batelius išleistuvėms. Ir pasakysiu kodėl: aš turiu tokį daikčiuką, dėl kurio nė trupučio nesidomiu išleistuvių bateliais. Jis vadinasi penis.

— Aš tiesiog nervinuosi ir niekaip nesiliauju galvojęs, jog ji man rimtai patinka, ne tik todėl, kad kartu eisime į išleistuves, o todėl, kad yra šauni ir man gera būti su ja. Matai, išleistuvėse šoksime, tik įsivaizduok, jeigu vidury šokių aikštelės imsime bučiuotis, visi išsižios, sakys, čia tai bent, ir pamirš visus pliurpalus apie mane...

— Benai, — vėl pertraukiau jį, — pats nustok pliurpti nesąmones, ir viskas bus gerai.

Jis dar kurį laiką skiedė tą patį, bet man pagaliau pavyko su juo atsisveikinti.

Atsigulus ėmė lįsti nelinksmos mintys apie išleistuves. Aš neketinau liūdėti, kad į jas neinu, tačiau, nors ir kaip tai kvaila ir gėdinga, svajojau surasti Margo ir prikalbinti, kad eitų su manimi. Turėčiau pargabenti ją namo paskutinę akimirką, tai yra šeštadienio vakare, ir įžengtume į „Hilton“ viešbučio salę su džinsais ir pablukusiais marškinėliais, suspėję tik į paskutinį šokį, ir imtume šokti, o visi rodytų į mus ir stebėtųsi Margo grįžimu, o mes fokstroto žingsniu išslystume iš salės į gatvę ir pabėgtume į ledainę valgyti ledų. Taigi, kaip ir Benas, ėmiau regzti juokingas fantazijas apie šitas išleistuves. Bent gerai, kad niekam jų nepasakojau.

Benas kai kada būdavo baisiai savanaudiškas kvailys, ir aš turėdavau sau priminti, kodėl jis man vis tiek patinka. Gal ir neturėjo kitokių teigiamybių, kartais jam kildavo genialių minčių. Pavyzdžiui, dėl tų durų. Nors idėja nepasiteisino, vis tiek buvo puiki. Tiesiog Margo tomis eilutėmis turbūt norėjo man pasakyti ką kita.

Man.

Užuominos skirtos man. Vadinasi, ir durys mano!

Kad patekčiau į garažą, reikėjo pereiti svetainę, o ten mama su tėčiu žiūrėjo televizorių.

— Nori pažiūrėti su mumis? — pasiūlė mama. — Nusikaltimas jau tuoj bus išnarpliotas.

Tai buvo televizijos šou, tiriantis įvairius nusikaltimus.

— Ne, ačiū, — sumurmėjau ir moviau į virtuvę, tada į garažą. Suieškojau didžiausią atsuktuvą, įsikišau už šortų juosmens ir susiveržiau diržą. Virtuvėje nugriebęs sausainį kiek nerangiai vėl perėjau svetainę ir grįžau į kambarį. Kol ekrane buvo tiriamas nusikaltimas, išardžiau visus vyrius. Išėmus paskutinį kaištelį durys girgždėdamos ėmė svirti, tada viena ranka jas atvėriau ir prišliejau prie sienos. Ir tada iš aukščiausio vyrio vietos iškrito gal nykščio didumo popieriukas. Tikrai Margo stilius. Kam ką nors slėpti pas save, jei galima pakišti man? Neįsivaizdavau, kada ir kaip ji spėjo tai padaryti. Ir nesusilaikiau nenusišypsojęs.

Tai buvo laikraščio „Orlando Sentinel“ skiautelė. Supratau iš to, kad nuplėštame kraštelyje buvo išlikusi dalis pavadinimo: „do Sentinel“, gegužės 6“. Kaip tik tą dieną ji išvažiavo. Raštelis tikrai buvo jos. Pažinau rašyseną.

8328 Bartlesvilio aveniu

Norėdamas įstatyti duris atgal turėjau atsuktuvu sukalti kaištelius, o triukšmas būtų prišaukęs tėvus, todėl atlapas duris palikau atremtas į sieną, ir tiek. Susidėjęs į kišenes kaištelius nuėjau prie kompo ir susiradau 8328 Bartlesvilio aveniu planą. Tokios gatvės nebuvau girdėjęs.

Paaiškėjo, kad ji yra trisdešimt keturios ir šešios dešimtosios mylios nuo mano namų, reikėtų važiuoti Kelounjel Draivu beveik iki Kristmeso miesto. Aš išsitraukiau palydovinę pastato nuotrauką — tai buvo juodas kubas, fasadas apmuštas kažkuo dulsvai sidabrišku, už jo driekėsi veja. Gal kartais namelis ant ratų? Kokio jis didumo, nesusigaudžiau, nes jį supo vien žaluma.

Paskambinau Benui, viską papasakojau.

— Vadinasi, neklydau! — apsidžiaugė jis. — Reikės kuo greičiau pasakyti Leisei, ji irgi manė, kad šauni mintis.

Leisės nuomonę nuleidau pro ausis.

— Aš turbūt ten važiuosiu, — tariau.

— Na, žinoma, turi važiuoti. Ir aš kartu. Varom sekmadienio rytą. Būsiu išvargęs po išleistuvių, bet velniai nematė.

— Ne, aš važiuoju jau dabar.

— Senuk, juk tamsu. Nejau lįsi į kažkokį keistą namą su tokiu paslaptingu adresu nakties tamsoje? Gal siaubo filmų nežiūri?

— Galbūt ji ten yra.

— Aha, bet gali būti ir demonas, mintantis jaunų vaikinų kasos liaukomis. Dieve, palauk nors ryto, tiesa, po repeticijos turiu važiuot ir užsakyti jai gėlių puokštelę prisisegti prie krūtinės, paskui reikės namo, nes Leisė gali būti prisijungusi, šiuo metu mes labai daug susirašinėjame...

— Ne, šiąnakt, — pertraukiau jį. — Noriu greičiau ją pamatyti.

Jaučiau, kad ratas siaurėja. Jei paskubėsiu, po valandos galbūt jau ją išvysiu.

— Senuk, neleisiu tau vidury nakties belstis kažkur neaiškiu adresu.

— Gerai, rytoj rytą, — tariau pirmiausia pačiam sau. — Važiuosiu rytoj rytą.

Tiesą sakant, man jau pabodo šimtaprocentis lankomumas. Benas tylėjo. Girdėjau, kaip jis košia pro dantis orą.

— Žinai, jaučiu, kad prie manęs kažkas kimba. Karštis, kosulys, kaulus laužo.

Nusišypsojęs atsisveikinau ir pasukau Radarui.

— Kitu telefonu kalbuosi su Benu, — pasakė tas. — Paskambinsiu vėliau.

Paskambino po minutės. Nespėjau pasilabinti, kai jis pasiskundė:

— Kju, man baisi migrena. Rytoj niekaip negalėsiu į mokyklą.

Aš nusijuokiau.

Baigęs pokalbį nusirengiau, šiukšlių kibirą ištuštinau į rašomojo stalo stalčių ir pasidėjau šalia lovos. Žadintuvą nustačiau bedieviškai anksti — šeštai valandai ir iki pat ryto veltui stengiausi užmigti.

8.

Rytą atėjusi mama tarė:

— Miegaliau, vakar net durų neužsidarei.

Atsimerkęs sumurmėjau:

— Man kažko skrandis streikuoja.

Ir parodžiau į kibirą — ten buvo privemta.

— Kventinai, Dieve mano! Kada sublogavai?

— Apie šeštą, — atsakiau nemeluodamas.

— Kodėl mūsų nepašaukei?

— Neturėjau sveikatos.

Поиск по сайту: