Benas kikena

— Kju, tavim dėtas, taip išsigąsčiau kiekvieną naktį.

Manęs juokas neima, bet nuo jų kvatojimo pasijuntu saugesnis, ir mes ieškome toliau. Apeiname visas lentynas, bet, išskyrus porą aštunto dešimtmečio „Reader’s Digest“ numerių, nieko įdomaus nerandame. Po kiek laiko akys apsipranta su prieblanda, tada nevienodu greitumu išsiskirstome į skirtingas puses.

— Išeisime iš čia visi kartu, — šnibždu, ir jie pašnibždomis atsiliepia: „Gerai.“

Nueinu prie šoninės sienos ir ten pamatau pirmą ženklą, kad čia kažkieno lankytasi jau vėliau, kai centras jau buvo apleistas. Sienoje padaryta nelygi maždaug man iki pusės skylė. Virš jos oranžiniais dažais išpurkštas užrašas: TROLIO URVAS ir rodyklės strėlė, paslaugiai nukreipta į angą.

— Bičai! — šūkteli Radaras taip garsiai, kad žaibiškai išnyksta visas paslaptingumas.

Einu jo balso pusėn ir priešingoje sienoje Radaro žibintuvėlis apšviečia dar vieną Trolio Urvą. Nelabai panašu į Margo rašyseną, bet sunku pasakyti. Mačiau ją purškiant tik vieną raidę.

Aš pasilenkęs {lendu, Radaras pašviečia. Atsiduriame visiškai tuščiame kambaryje, tik viename kampe guli suvyniota kiliminė danga. Žibintuvėlio šviesoje ant cemento grindų pastebiu klijų dėmes, taigi danga kadaise buvo priklijuota. Priešingoje sienoje vėl žioji anga, bet jau be jokio užrašo.

Pro tą angą patenku į kambarį, pristatytą pakabų, iš sienų, išmargintų pelėsiais, kyšo nerūdijančio plieno strypai. Šiame kambaryje šviesiau: ne iš karto pastebiu, kad lubose žioji kelios skylės, pro jas matyti tolio draiskanos — stogas įlinkęs, prislėgęs geležines sijas.

— Suvenyrų krautuvė, — kužda priekyje stovintis Benas, ir aš matau, jog taip ir yra.

Patalpos viduryje stovi vitrinų penkiakampis. Stiklas, seniau atskyręs turistus nuo jiems skirto šlamšto, sudužęs, jo šukės guli vitrinų viduje. Pilki sienų dažai lupasi gražiausiais, nors ir netaisyklingais raštais, kiekvienas toks sutrūkinėjęs ornamentas — tarsi irimo snaigė.

Baisiai keista, bet išlikę šiokių tokių prekių: pavyzdžiui, Peliuko Mikio pavidalo telefonas, matytas kaži kadai vaikystėje. Vienoje vitrinoje tebeguli kandžių sukapoti, bet tvarkingai sulankstyti marškinėliai su užrašu: SAULĖTASIS ORLANDAS, storai apkloti stiklo šukelėmis. Po vitrinomis Radaras aptinka dėžę, prikrautą žemėlapių ir senų turistinių brošiūrų, reklamuojančių „Krokodilų pasaulį“, „Krištolo sodus“ ir kitas seniai išnykusias linksmybes. Benas moja man ateiti ir rodo dėžutėje gulintį žalią stiklinį krokodiliuką, beveik užklotą dulkėmis. Turbūt tokia visų mūsų suvenyrų vertė — jų niekaip niekam neiškiši.

Mes grįžtame atgal per tuščiąjį kambarį, tada patalpą su lentynomis ir smunkame į paskutinį Trolio Urvą. Šis kambarys primena kabinetą, tiek kad be kompiuterių. Jis, atrodo, paliktas paskubomis, sakytum darbuotojai buvo iššauti į kosmosą ar ką. Dvidešimt stalų keturiomis eilėmis. Ant kai kurių tebėra tušinukai, ant visų guli didžiuliai atversti stalo kalendoriai. Visuose kalendoriuose tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt šeštų metų vasaris. Benas stumteli audeklu aptrauktą kėdę, ir ji sukasi ritmingai girgždėdama. Šalia vieno stalo stovi vos besilaikanti lipnių lapukų blokelių piramidė, blokeliai reklamuoja „The Martin-Gale Mortgage Corp.“ Atviros dėžės tebėra prikrautos lapų, išspausdintų senutėliu matriciniu spausdintuvu — „The Martin-Gale Mortgage Corp.“ išlaidų ir pajamų suvestinės. Ant vieno stalo iš reklaminių brošiūrų kažkas surentęs vieno aukšto namelį. Išskleidžiu jas visas tikėdamasis rasti dar vieną nuorodą, deja, nerandu.

Radaras rausiasi popierių dėžėse, paskui pašnibždom taria:

— Nieko nėra po aštuoniasdešimt šeštųjų.

Imu krėsti stalų stalčius. Randu ausų krapštukų ir kaklaraiščio segtukų. Dėžučių su pieštukais ir tušinukais, po dvylika kiekvienoje: plonas kartonas, senamadiški šriftai ir dizainas. Popierinių servetėlių. Golfo pirštinių porą.

— O jūs ką nors radote? — klausiu. — Ką nors, kas rodytų, jog per pastaruosius dvidešimt metų čia būta žmogaus?

— Nieko, tik Trolio Urvus, — atsako Benas. — Čia kaip mauzoliejuje, viskas padengta dulkėmis.

— Tai ko ji čia mus atvedė? — klausia Radaras.

Imam svarstyti šį klausimą.

— Nežinau, — tariu. — Jos tikrai čia nėra.

— Yra vietų, kur dulkių mažiau, — sako Radaras. — Tuščiajame kambaryje mačiau kvadratą be jokių dulkių, tarsi iš ten būtų kas nors išnešta. Bet nežinau...

— O ten uždažyta, — priduria Benas ir rodo. Radaras pašviečia, ir aš pamatau, kad sienos plotas padengtas baltu gruntu, sakytum kas nors būtų sumanęs išdažyti šitą kambarį, bet po pusvalandžio sumanymo atsisakęs. Prieinu prie tos sienos ir žiūriu — per baltus dažus persišviečia raudonos raidės. Bet raudonis išlenda tik vietomis, nieko neperskaitysi. Pasienyje stovi grunto skardinė. Atsiklaupęs kišu į ją pirštą. Paviršius sukietėjęs, bet lengvai lūžta ir mano pirštas sušlampa. Ištraukiu jį, ant žemės laša dažai, aš tyliu, bet visi padarome išvadą: vis dėlto neseniai kažkieno čia būta. Ir vėl išgirstame girgžtelint. Radaras nusikeikęs išmeta žibintuvėlį.

— Košmaras, — sako.

— Bičai! — aikteli Benas.

Žibintuvėlis tebeguli ant žemės, žengteliu jo paimti, bet pamatau Beną į kažką rodant. Į sieną. Netiesioginėje šviesoje per gruntą persišviečia vaiduokliškai pilkos raidės. Iškart atpažįstu Margo rašyseną.

TU IŠVAŽIUOSI Į POPIERINIUS MIESTUS

IR DAUGIAU IŠ TEN NEGRĮŠI

Pagriebęs žibintuvėlį pašviečiu į užrašą tiesiai, ir žodžiai dingsta. Bet kai pašviečiu kitur, jie vėl pasirodo.

— Griausmas... — vos girdimai keikteli Radaras.

— Senuk, gal jau einam iš čia? — sako man Benas. — Mat kai paskutinį kartą šitaip bijojau... ai, nesvarbu. Man baisu. Šita nesąmonė nė kiek nejuokinga.

„Šita nesąmonė nė kiek nejuokinga“, — turbūt tiksliausias mano baimės apibūdinimas. Man tiksliau ir nereikia. Aš skubu prie Trolio Urvo. Sienos, atrodo, tuoj susiglaus ir mus pritrėkš.

10.

Benas su Radaru užvežė mane namo — nors praleido pamokas, orkestro repeticijoje turėjo dalyvauti. Ilgai sėdėjau vienas su „Daina apie save“, gal dešimtą kartą mėginau perskaityti visą poemą, bet visa bėda, jog ji aštuoniasdešimties puslapių, pilna pasikartojimų ir keistybių, ir aš, suvokdamas pavienių žodžių prasmę, visumos nė trupučio nesupratau. Nors man atrodė, jog svarbios tik pažymėtosios eilutės, vis dėlto norėjau įsitikinti, ar visa poema tinkama priešmirtiniam savižudžio laiškui. Bet nieko nesumąsčiau.

Įveikęs dešimt šito painaus kūrinio puslapių pasijutau taip nejaukiai, jog nutariau paskambinti tam detektyvui. Nešvarių skalbinių pintinėje suradęs savo šortus ištraukiau iš kišenės vizitinę kortelę. Jis atsiliepė po antro pyptelėjimo.

— Vorenas.

— Ahm... čia Kventinas Džeikobsenas. Margo Špygelman draugas.

— Taip, vaikine, aš tave prisimenu. Kokios naujienos?

Aš jam papasakojau apie nuorodas, apie prekybcentrį ir popierinius miestus, kaip ji, mudviem žvelgiant į Orlandą iš „SunTrusto“ viršutinio aukšto, pavadino jį popieriniu miestu, tačiau kitų kokių miestų tada popieriniais nevadino; kaip sakė nenorinti, kad jos kūną surastų parke vaikiukai, kaip aš turėčiau jos ieškoti sau po kojomis. Jis net nepradėjo manęs mokyti, kad į apleistus

ir uždarytus pastatus brautis nevalia, ir neklausė, kodėl dešimtą ryto buvau ne mokykloje, o kaip tik tokiame apleistame pastate. Tylomis išklausęs mano pasakojimą, Vorenas pasakė:

— Dievuliau, vaikine, iš tavęs beveik tikras detektyvas. Tau tik trūksta pistoleto, daugiau drąsos ir trijų buvusių žmonų. Taigi kokia tavo versija?

— Man neramu, kad ji nebūtų... hm, taip sakant, nusižudžiusi.

— Vaikine, man ir į galvą neatėjo, manau, ji paprasčiausiai pabėgo. Suprantu, kodėl tau taip atrodo, tačiau jai tai ne pirmas kartas. Turiu galvoj visokias užuominas. Su jomis daug paslaptingiau. Patikėk manimi, vaikine, jeigu ji būtų norėjusi, kad tu ją rastum, gyvą ar mirusią, jau būtum radęs.

— Bet argi jūs ne...

— Vaikine, visa bėda, kad Margo pilnametė, suaugęs žmogus, ir turi teisę elgtis, kaip jai patinka. Noriu tau štai ką patarti: lauk, kol ji pati sugrįš namo. Taigi turi liautis spoksojęs į dangų, nes nepajusi, kai vieną dieną pats nuskrisi kaip balionėlis.

Užbaigiau pokalbį jausdamas nemalonias nuosėdas — supratau, jog Vitmeno posmai manęs pas Margo nenuves. Man vis nėjo iš galvos pažymėtosios eilutės: „Atiduodu save juodai žemei, te sudygsiu savo mylima žole, / Jeigu manęs pasigestum, ieškok sau po kojomis.“ O toji žolė, kaip rašo Vitmenas pirmuose puslapiuose, yra „vešlūs nekirpti kapų plaukai“. Tačiau kur tie kapai? Kur tie popieriniai miestai?

Įsijungiau Omnictionary norėdamas pažiūrėti, ar apie frazę „popieriniai miestai“ jis žino ką nors daugiau už mane. Radau nerealiai protingą ir naudingą straipsnį, kurį pasirašė vartotojas, slapyvardžiu „skunkošikna“. „Popierinis miestas — tai miestas, turintis popieriaus fabriką.“ Mat kaip. Didžiausias Omnictionary trūkumas: Radaro parašyta medžiaga apgalvota ir patikrinta, o neredaguotus „skunkošiknos“ gabalus tik taisyk ir taisyk. Taigi ėmiau ieškoti internete, bet kai ką įdomaus užėjau tik keturiasdešimtame paieškos puslapyje — apie Kanzaso forumą nekilnojamojo turto klausimu.

„Atrodo, Medisono rajonas taip ir nebus pastatytas. Mes su vyru ten investavome, tačiau šią savaitę kažkas paskambino ir pranešė, jog įnašas bus grąžintas: nepavyko surinkti avansu užtektinai lėšų, kad būtų galima finansuoti projektą. Dar vienas popierinis miestas! — Mardžė iš Kokerio, Kanzasas.“

Pusmiestis! Nuvažiuosi į tokį pusmiestį ir daugiau negrįši. Giliai atsidusęs kurį laiką spoksojau į ekraną nieko nematančiomis akimis.

Išvada atrodė neginčijama. Nors sieloje viskas nutrūko ir buvo galutinai apsispręsta, ji nepajėgė išnykti visiškai. Ir nusprendė palikti savo kūną, — kad jį surasčiau aš, — šešėlinėje mūsų rajono versijoje, kur nutrūko pirmasis siūlas. Ji sakė nenorinti, kad jos kūną rastų atsitiktiniai vaikiukai, tad visai logiška, jog iš visų pažįstamų Margo suradėju pasirinko mane. Ką gi, man tai jau nebus baisus smūgis. Jau teko rasti negyvėlį. Turiu patirties.

Pamatęs, kad prisijungė Radaras, norėjau spragtelėti pele ir pasišnekėti, bet ekrane išlindo dialogo langas.

Поиск по сайту: