Penktoji valanda

Gerai jau, gal ne taip ir šauniai apsirūpinome kelionei... Paaiškėja, kad per tokią skubą mudu su Radaru padarėme keletą vidutinių (ne mirtinų) klaidų. Radaras priekyje vienas, mes su Benu jam už nugaros iškrauname maišelius ir perduodame pirkinius užpakalyje sėdinčiai Leisei. Leisė savo ruožtu viską rūšiuoja į krūvas pagal tik jai vienai suprantamą „logistikos“ schemą.

— Kodėl priemonės nuo peršalimo ir nuo mieguistumo guli atskirai? — klausiu. — Argi visi vaistai neturėtų būti vienoj krūvoj?

— Kju, brangusis, tu esi berniukas. Nieko nesupranti, kaip reikia rūšiuoti. Tabletės nuo mieguistumo guli kartu su šokoladu ir kava „Mountain Dew“, nes turi kofeino, taigi neduoda užmigti. O vaistai nuo peršalimo padėti prie džiovintos mėsos, nes jų išgėrus ar užvalgius mėsos apima sunkumas.

— Fantastika, — sakau.

Kai ištuštinu maišelį, Leisė klausia:

— Kju, o kur maistas, kuris... na, kuris naudingas?

— Ką?

Leisė paima mano sąrašą ir skaito:

— Bananai. Obuoliai. Džiovintos spanguolės. Razinos.

— Vaje, — susizgrimbu. — Tiksliai. Vadinasi, ketvirta grupė buvo ne krekeriai.

— Kju! — Leisė įtūžusi. — Šito aš negalėsiu valgyti!

Benas ima jai už alkūnės.

— Gali valgyti močiutės sausainius. Jie nekenksmingi. Juos juk kepė močiutė. O ji blogo nenori.

Leisė nupučia nuo veido plaukus. Regis, nuoširdžiai pasipiktinusi.

— Be to, — sakau jai, — yra „GoFast“ batonėlių. Jie prikimšti vitaminų.

— Aha, vitaminų ir po trisdešimt gramų riebalų, — atkerta ji.

Mus pasiekia Radaro balsas:

— Aš jums pakritikuosiu batonėlius! Norite, kad sustočiau?

— Kai suvalgau tokį batonėlį, suprantu, kodėl uodai taip mėgsta kraują, — pareiškia Benas.

Aš išvynioju pobaisį karamelinį „GoFast“ batonėlį su javainiais ir prikišu Leisei prie burnos.

— Tik pauostyk, — siūlau. — {trauk gardžiausių vitaminų aromato.

— Aš per jus išstorėsiu.

— Ir dar būsi išberta spuogais, — priduria Benas. — Nepamiršk spuogų.

Leisė paima iš manęs batonėlį ir nenoromis atsikanda. Ji užsimerkia, kad paslėptų orgazmui artimą malonumą, būdingą „GoFast“ skoniui.

— O Dieve, juk tai vilties skonis.

Pagaliau iškrauname paskutinį maišelį. Jame dveji didelio dydžio marškinėliai, kuriais baisiausiai džiaugiasi Radaras su Benu, nes dabar jie bus „vyrukai, ant mantijų apsivilkę didžiulius marškinėlius“, o ne tiesiog „vyrukai idiotiškomis mantijomis’*.

Bet, kai Benas juos išlanksto, išlenda dvi problemėlės. Pirma, pasirodo, kad L dydžio marškinėliai Džordžijos degalinėse ne tokio paties didumo kaip, tarkime, Ould Neivyje. Marškinėliai iš degalinės milžiniški, panašesni į šiukšlių maišus, o ne marškinėlius. Mažesni už mantiją, bet menkai. Tačiau šis nesklandumas yra gyvas niekis, palyginti su antrąja problemėle: ogi tai, kad ant abiejų atspausta Konfederacijos vėliava. Virš jos šviečia šūkis: „GERBK, O NE NEKĘSK!“

— Negali būti, — murma Radaras, kai parodau, iš ko mes žvengiame, bet jis irgi ima juoktis. — Benai Starlingai, negaliu patikėti, kad savo juodaodžiam draugui nupirkai rasistinius marškinėlius.

— Senuk, pagriebiau, ką pirmiausia pamačiau.

— Daugiau manęs nevadink senuku, — sako Radaras, bet kratydamas galvą ima juoktis. Įteikiu jam marškinėlius, jis įsirango į juos suspaudęs vairą keliais. — Tikiuosi, mane sustabdys policija.

Norėčiau pamatyti, kaip kelių patrulis reaguos į juoduką, ant juodo drabužio vilkintį konfederato marškinėliais.

Šeštoji valanda

Kažkodėl penktadienio vakarą visiems prireikė važiuoti kaip tik 1-65 magistralės ruožu į pietus nuo Florencijos Pietų Karolinoje. Mes įklimpstame kelias mylias nutįsusioje spūstyje; nors Radaras iš paskutiniųjų stengiasi viršyti greitį, daugiau kaip trisdešimt niekaip neišeina. Aš sėdžiu priekyje šalia jo, o kad ne taip nervintumės, žaidžiame ką tik sugalvotą žaidimą „Tas tipas žigolas“. Visas įdomumas — išgalvoti, kaip gyvena žmonės, važiuojantys aplinkinėmis mašinomis.

Štai prašliaužiame pro Lotynų Amerikai būdingos išvaizdos moteriškę senutėlėje tojotoje „Corolla“. Žiūriu į ją per tirštėjančias sutemas.

— Ji paliko šeimą ir atvyko čia. Nelegaliai. Kiekvieno mėnesio trečią antradienį namiškiams siunčia pinigų. Ji turi du mažus vaikus, vyras irgi imigrantas. Dabar jis Ohajuje, namie būna tik tris keturis mėnesius per metus, bet juodu gražiai sutaria.

Radaras pasilenkęs žiūri į ją.

— Dieve, Kju, viskas ne taip dramatiška. Ji dirba sekretore advokatų kontoroje, žiūrėk, kaip apsirengusi. Mokėsi penkerius metus, tačiau dabar jau greitai gaus diplomą ir pati taps advokate. Neturi nei vaikų, nei vyro. Tačiau turi meilužį. Nelabai rimtą. Bijantį įsipareigoti. Jis baltasis, privengiantis rasių susimaišymo.

— Ji su vestuviniu žiedu, — sakau.

Aš geriau apžiūrėjau už Radarą. Ji stovi man iš dešinės, jos mašina žemesnė. Langai užtamsinti, bet vis tiek ją matau. Kažką dainuoja įbedusi akis į kelią. Kokia daugybė žmonių... Amžinai pamirštame, kad pasaulis jų prisikimšęs, ir taip lengva įsivaizduoti kiekvieno gyvenimą, o dar lengviau apsirikti tai darant. Man topteli, jog ši mintis itin svarbi, viena tų idėjų, apie kurias smegenys turi lėtai apsivyti kaip pitonai, užsmaugiantys savo grobį, bet jos išplėtoti nespėju, nes Radaras sako:

— Tą žiedą ji nešioja tik tam, kad atbaidytų iškrypėlius kaip tu.

— Galbūt, — šypteliu, paimu ant kelių gulinčią „GoFast“ batonėlio pusę ir atsikandu.

Kurį laiką mašinoje tylu, aš galvoju, kaip žmogų gali matyti, o gali ir nematyti, apie užtamsintus langus tarp manęs ir šios moters, tebevažiuojančios šalia mūsų, tebešliaužiančios spūstyje, abu sėdime mašinose su šitokia daugybe langų ir veidrodžių. Radarui prakalbus paaiškėja, jog ir jis galvojo apie tą patį.

— Žinai, tas „Žigolas“... Atrodo, žaidimas, ir tiek, bet galų gale supranti, jog tas, kuris spėlioja apie kito gyvenimą, atsiskleidžia kur kas daugiau negu tas, apie kurį spėliojama.

— Tikrai, — pritariu aš. — Kaip tik tą patį pamaniau.

Ir negaliu nemanyti, kad Vitmeno poema, nors ir baisiai graži, gal šiek tiek pernelyg optimistiška. Mes galime girdėti kitus, galime juos pasiekti nepajudėję iš vietos, galime įsivaizduoti, kokie jie, ir visi esame sujungti painiai surizgusių šaknų sistema — visai kaip žolė, tačiau po šito žaidimo pradedu abejoti, ar tikrai galima tapti kitu.

Поиск по сайту: