Jis atsiduso

— Gal ir taip, bet vis dėlto sutik, kad, pabėgdama likus trim savaitėms iki mokyklos baigimo, Margo pasielgė kvailai. Tu dėl jos jaudiniesi, Leisė irgi jaudinasi, o išleistuvės jau po trijų dienų, aišku? Nejau nors išleistuvėse negalima atsipūsti?

— Tu rimtai? Ji galbūt negyva, Benai.

— Gyva gyva. Tik nori būti žvaigžde. Trokšta dėmesio. Aišku, jos tėvai bjaurybės, bet jie geriau ją pažįsta, gal ne? Taigi nebijo, kad ji gali būti mirusi.

— Kartais tu tikras ožys, — pasakiau.

— Gerai jau, senuk. Abiem buvo ilga diena. Per daug emocijų. Viskas, vėliau pasikalbėsim.

Baigęs pokalbį su Benu vėl įlindau į internetą ir ėmiau ieškoti Floridos pusmiesčių sąrašo. Niekur tokio daikto neradau, bet, surinkęs frazes „apleisti gyvenamieji rajonai“ ir „Grouvpoint Eikersas“, susirašiau penkias tokias vietoves trijų valandų kelio spinduliu nuo Džeferson Parko. Išsispausdinau centrinės Floridos žemėlapį, prismeigiau prie sienos virš kompo ir į kiekvieną rutuliuką, žymintį tas penkias vietoves, įbedžiau po smeigtuką. Žiūrėdamas į žemėlapį neįžvelgiau jokio aiškaus piešinio. Visos jos buvo išsimėčiusios kaip papuola, norint jas apvažiuoti prireiktų mažiausiai savaitės. Kodėl ji nenurodė tikslios vietos? Ir apskritai visos šitos jos užuominos kėlė siaubą. Dvelkė tragedija. Bet veiksmo vietos nenurodė. Nėra ko nusitverti, tarsi liptum į žvyro kalną.

Kitą dieną Benas man leido naudotis savo NBNP, nes pats ketino važinėti po krautuves Leisės džipu — abu turėjo dar kažko nusipirkti išleistuvėms. Taigi nors kartą nereikėjo knapsoti prie repeticijų klasės: nuskambėjus skambučiui po septintos pamokos išlėkiau prie mašinos. Aš neturėjau Beno talento užvesti NBNP, taigi, nors į vyresniųjų klasių aikštelę atkūriau beveik pirmas, išsijudinau beveik paskutinis. Varikliui pagaliau įsijungus išvažiavau į Grouvpoint Eikersą.

Neskubėdamas riedėjau Kelounjel Draivu dairydamasis, ar nepastebėsiu kokio pusmiesčio, pražiopsoto internete. Už manęs nusidriekė ilga mašinų vora, ir man buvo nesmagu, kad jas užlaikau; nuostabu, jog dar sugebu jaudintis dėl tokių juokingų menkniekių, pavyzdžiui, ar iš paskos slenkančio džipo vairuotojas manęs nelaiko pernelyg atsargiu. Norėjosi, kad Margo dingimas mane būtų padaręs kitokiu žmogumi, deja, nepadarė.

Automobilių eilei šliaužiant iš paskos tarsi gyvatei ar laidotuvių procesijos įkaitams, nejučia ėmiau garsiai kalbėti su Margo: „Aš pasieksiu siūlo galę. Neapvilsiu tavo pasitikėjimo. Aš surasiu tave. „

Keista, bet šitoks šnekėjimasis su ja mane ramino. Neleido įsivaizduoti visokių baisybių. Ir štai pagaliau išvydau pakrypusią medinę rodyklę „Grouvpoint Eikersas“. Sukdamas kairėn į asfaltuotą aklagatvį, rodos, taip ir išgirdau, kaip už manęs lengviau atsiduso nutįsusi mašinų vora. Kelias kaip kelias, bet jo gale nebuvo nieko. Palikęs NBNP neišjungtą išlipau. Iš arti pamačiau, jog Grouvpoint Eikersas vis dėlto buvo pradėtas. Per dulkiną dykrą nutiesti du žvyrkeliai, irgi užsibaigiantys aklaviete ir jau vos įžiūrimi, išgraužti lietaus ir vėjų. Perėjau abi gatves kvėpuodamas ugniniu oru. Saulė taip kepino, kad sunku buvo žingsnį žengti, bet aš galvojau tik apie vieną nepaneigiamą, nors ir kraupų faktą: karštyje mirtis dvokia, o Grouvpoint Eikersas atsidavė tik įkaitusiu oru ir mašinos išmetamosiomis dujomis — drėgmė joms neleido kilti į viršų.

Ėmiau ieškoti kokių nors ženklų, jog čia būta Margo: pėdų, užrašo smėlyje ar kokio daiktelio. Tačiau, atrodo, per daugelį metų aš buvau pirmasis žmogus, kurio koja žengė šiomis bevardėmis gatvėmis. Žemė buvo lygi, dar netgi neapaugusi krūmais, taigi į visas puses buvo gerai matyti. Jokių palapinių. Jokių laužų. Margo nė kvapo.

Vėl įlipau į NBNP, išvažiavau į 1-4 ir pasukau šiaurės rytų kryptimi, į Holi Medouzo vietovę. Tris kartus pravažiavau pro šalį, kol radau: aplinkui tik ąžuolynai ir ganyklos, nebuvo net rodyklės, o šiaip Holi Medouzas niekuo neišsiskyrė. Tačiau pavažiavus žvyrkeliu, iš abiejų pusių apaugusiu ąžuolais ir pušimis, atsivėrė toks pat nykus vaizdas kaip ir Grouvpoint Eikerse. Pagrindinis žvyrkelis sklandžiai užsibaigė tiesiog lauku. Kitų kelių niekur nemačiau, bet vaikštinėdamas ant žemės radau keletą dažais nupurkštų medinių kuolelių: turbūt kadaise tai buvo sklypų riboženkliai.

Neužuodžiau ir nepastebėjau nieko įtartino, bet vis tiek krūtinę užgulė baimė; iš pradžių nesupratau, iš kur ji, bet paskui pamačiau priežastį — visi medžiai statyboms skirtame plote iškirsti, bet lauko gale paliktas vienui vienas ąžuolas. Senas gumbuotas medis storomis šakomis buvo taip panašus į tą, po kuriuo Džeferson Parke užėjome Robertą Džoinerį, kad man šovė mintis — ji tikrai ten, už to medžio.

Pirmą kartą aiškiai įsivaizdavau: Margo Rot Špygelman sėdi atsišliejusi į kamieną, žvilgsnis sustingęs, iš burnos eina sukepusio juodo kraujo takelis, ji visa išpurtusi ir nepanaši į save, nes aš per ilgai jos ieškojau. Ji tikėjosi, kad rasiu greičiau. Ji taip manimi pasikliovė, jog tą paskutinę naktį pasikvietė kartu. O aš ją apvyliau. Ir nors oras kvepėjo tik artėjančiu lietumi, neabejojau ją ten rasiąs.

Bet ne. Radau tik medį, vienišą rymantį sidabrinėse dulkėse. Atsisėdau po juo ir pasėdėjau, kol atgausiu kvapą. Kaip baisu visa šitai daryti vienam. Kaip baisu. Jeigu ji manė, kad Robertas Džoineris mane šitam parengė, ji apsiriko. Roberto Džoinerio aš nepažinojau. Roberto Džoinerio aš nemylėjau.

Trenkiau kumščiais į žemę ir daužiau daužiau keldamas dulkių kamuolius, kol pasiekiau šaknis, bet ir toliau daužiau, nors skausmas varstė delnus ir riešus. Iki tol aš neverkiau dėl Margo, bet pagaliau neišlaikiau, apsiverkiau daužydamas smėlį ir šaukdamas visa gerkle, nes niekas negalėjo manęs girdėti: „Aš tavęs pasiilgau, aš tavęs pasiilgau, pasiilgau, pasiilgau...“

Net kai nebepajėgiau pakelti rankų, o akys išdžiūvo, nenuėjau, sėdėjau ir galvojau apie ją, kol ėmė temti.

11.

Kitą rytą Beną radau prie repeticijų klasės, jis stovėjo žemai nulinkusiomis šakomis medžio šešėlyje ir šnekėjosi su Leise, Radaru ir Andžela. Man buvo sunku jų klausytis: jie plepėjo apie artėjančias išleistuves, nesantaiką tarp Leisės ir Bekos ir dar kažką. Laukiau, kada galėsiu įsiterpti ir papasakoti ką matęs, bet, kai tokia proga atsirado, pasakiau tik vieną sakinį:

— Vakar ilgai vaikščiojau po du pusmiesčius, bet nieko neradau.

Ir supratau, jog daugiau nėra ko pridurti.

Atrodo, niekas dėl to nesusijaudino, išskyrus Leisę. Man pranešus apie pusmiesčius, ji palingavo galvą ir pasakė:

— Vakar internete skaičiau, kad žmonės, turintys savižudiškų polinkių, nutraukia santykius su žmonėmis, ant kurių pyksta. Ir išdalija savo daiktus. Aną savaitę Margo man atidavė penkerius savo džinsus, atseit man jie geriau tiks, nors visai netiesa, nes ji, kaip čia pasakius, daug figūringesnė.

Leisė man patiko, bet Margo nemelavo: jos draugė tikrai mėgo jai įgelti.

Tai susakiusi Leisė kažkodėl apsiverkė, ir Benas apkabino ją, o ji įsikniaubė jam į petį — tai padaryti buvo nelengva, nes su aukštakulniais bateliais ji buvo aukštesnė už jį.

— Leise, mums reikia išsiaiškinti, kur ji yra. Gal pakalbėtum su draugėmis? Gal ji kuriai nors užsiminė apie popierinius miestus?

Arba kalbėjo apie kokią konkrečią vietovę? Gal koks pusmiestis buvo jai kuo nors ypatingas ir svarbus?

Ji gūžtelėjo prisiglaudusi prie Beno.

— Senuk, nespausk jos, — tarė Benas.

Aš atsidusau, bet daugiau nieko nesakiau.

— Aš seku, kas vyksta tinkle, — pranešė Radaras, — bet jai išvažiavus prie Omnictionary nebuvo prisijungęs joks vartotojas jos vardu.

Ir jie vėl sušneko apie išleistuves. Leisė atsitraukė nuo Beno peties liūdna ir susimąsčiusi, bet stengėsi šypsotis, kai Radaras su Benu vienas per kitą puolė pasakoti visokių nutikimų perkant išleistuvių puokštelę.

Diena slinko kaip visada — vėžlio žingsniu, vogčiomis dirsčiojant į laikrodį. Tačiau dabar šita kankynė buvo dar žiauresnė, nes kiekviena minutė, sugaišta mokykloje, vėl patvirtindavo, jog aš neįstengiu jos rasti.

Vienintelė pakenčiama pamoka buvo anglų, joje dr. Holden galutinai atmušė mane nuo „Mobio Diko“: klaidingai įsitikinusi, kad mes visi jį skaitėme, ji ėmė porinti apie kapitoną Ahabą, pasimaišiusį dėl idėjos surasti ir nudobti baltąjį banginį. Bet buvo įdomu stebėti, kaip kalbėdama ji vis labiau karščiuojasi.

— Ahabas — beprotis, maištaujantis prieš likimą. Juk pastebėjote, kad per visą romaną jis nieko daugiau nenori? Jį užvaldžiusi vienintelė mintis. O kadangi yra laivo kapitonas, niekas negali jo sulaikyti. Jūs galite prieštarauti, — ir turite teisę tai daryti, jei pasirinksite rašyti semestrinį darbą šia tema, — kad ši manija Ahabui atėmė protą. Kita vertus, galima teigti, kad jo ketinimas stoti į kovą, iš anksto pasmerktą pralaimėti, turi kažko tragiškai didvyriško. Kas yra Ahabo viltis — beprotybės požymis ar pati žmogiškumo esmė?

Stengiausi užsirašyti viską, ką ji šnekėjo, tikėdamasis, kad įveiksiu semestrinį darbą neskaitęs pačios knygos. Jai pasakojant galų gale suvokiau, kad dr. Holden moka nepaprastai įsigilinti į kūrinį. Be to, buvo sakiusi, kad mėgsta Vitmeną. Taigi po skambučio išsitraukiau iš kuprinės „Žolės lapus“ ir ilgai kuičiausi laukdamas, kol visi išsivaikščios, kas namo, kas į papildomus užsiėmimus. Kažkoks mokinys paprašė pratęsti ankstesniojo darbo įteikimo terminą, ir pagaliau klasė ištuštėjo.

— Mano mieliausias Vitmeno skaitytojas, — tarė mokytoja.

Prisiverčiau šyptelėti.

— Ar pažįstate Margo Rot Špygelman? — paklausiau.

Ji atsisėdo prie stalo, mostelėjo sėstis ir man.

— Jos mokyti neteko, bet, aišku, esu apie ją girdėjusi. Žinau, jog ji pabėgo.

— Prieš... aa... pradingdama ji man lyg ir paliko šitą eilėraščių rinkinį. — Padaviau jai knygą, ir dr. Holden ėmė lėtai ją sklaidyti. Aš pasakojau toliau: — Visą laiką galvoju apie jos pažymėtas eilutes. „Dainos apie save“ pabaigoje ji išskyrė eilutes apie mirtį. Pavyzdžiui: „Jei manęs pasigestum, ieškok sau po kojomis.“

— Vadinasi, ji paliko tau šitą knygą, — tyliai tarė mokytoja.

— Taip.

Atvertusi keletą lapų atgal, ji pastukseno nagu pažymėtąsias eilutes.

— Apie duris? Puikūs žodžiai, tiesiog jauti, kaip Vitmenas tau liepia: „Atverkite duris! Išvis atsikratykite durų!“

— Kai nuėmiau savo kambario duris, po vienais vyriais radau kai ką jos paslėpta.

Dr. Holden nusijuokė.

— Oho... Sumanu! Tačiau man nepatinka, kai tokia didi poema šitaip pažodžiui aiškinama. Ir Margo, atrodo, labai niūriai suvokė šį iš tikrųjų labai optimistinį kūrinį. Jis kalba apie pasaulio vientisumą — kad mes visi, kaip ir žolė po kojomis, susipynę savo šaknimis.

— Bet viskas, ką ji pabraukė... Man panašu į savižudžio laišką, — pasakiau.

Daktarė Holden dar kartą perskaitė išskirtąsias eilutes ir pažiūrėjo į mane.

— Ištraukti iš konteksto pavienes eilutes ir matyti jose vien juodas užuominas — didelė klaida. Tikiuosi, Kventinai, toji mergaitė jos išvengė. Jei perskaitytum visą poemą, padarytum vienintelę išvadą: kad gyvenimas yra šventa ir brangi dovana. Bet ką gali žinoti. Galbūt ji išrinko tik tai, kas atitiko jos nuotaiką. Poeziją mes dažnai šitaip skaitome. Tačiau tokiu atveju ji visiškai nesuprato, ką Vitmenas norėjo pasakyti.

— Ir kas tai?

Ji užvertė knygelę ir pažvelgė į mane taip, kad turėjau nuleisti akis.

— O kaip tau atrodo?

— Nežinau, — burbtelėjau žiopsodamas į krūvelę patikrintų semestrinių darbų ant jos stalo. — Ne vieną kartą mėginau perskaityti visą poemą, bet taip ir nepavyko jos įveikti. Daugiausia vis skaitau jos pažymėtas vietas. Stengiuosi suprasti Margo, o ne Vitmeną.

Ji paėmė pieštuką ir ėmė kažką rašyti kitoje voko pusėje.

— Palauk, užsirašysiu.

— Ką?

— Tai, ką tu pasakei, — paaiškino ji.

— O kam?

— Matai, man atrodo, Vitmenas kaip tik šito ir būtų norėjęs. Kad tu „Dainą apie save“ suvoktum ne kaip poezijos kūrinį, o kaip būdą suprasti kitą žmogų. Bet vis dėlto gal tau vertėtų perskaityti šitą kūrinį tiesiog kaip poemą, perskaityti visą, o ne pavienes eilutes, ieškant jose nežinia kokių prasmių ir aliuzijų. Aš netgi pastebiu įdomią sąsają tarp poeto, parašiusio „Dainą apie save“, ir Margo Špygelman. Tai nepaprasta charizma ir kelionių troškulys. Bet eilėraščio nesuprasi perskaitęs tik keliolika eilučių.

— Gerai, ačiū, — tariau ir pasiėmęs knygelę atsistojau. Lengviau nepasidarė.

Tą dieną mane parvežė Benas. Pabuvau pas jį tol, kol jis išvažiavo pasiimti Radaro ir kartu važiuoti pas mūsų draugą Džeką, kur turėjo vykti kažkas panašaus į išleistuvių repeticiją, mat jo tėvai buvo išvykę. Benas kvietė ir mane, bet nejaučiau noro.

Namo parėjau pėsčias — per parką, kuriame su Margo radome aną negyvėlį. Prisiminiau tą šeštadienio rytą, ir man susuko pilvą — ne dėl negyvo vyruko, o todėl, kad jį pirma pamatė ji, o ne aš. Jeigu jau savo apylinkės vaikų žaidimų aikštelėje nepastebėjau lavono, kaip, po velnių, rasiu jį dabar?

Namie vėl bandžiau krimsti „Dainą apie save“, bet, nepaisant dr. Holden patarimų, poema man taip ir liko beprasmišku žodžių kratiniu.

Rytą pabudau anksti, aštuntą valandą, ir sėdau prie kompo. Benas jau buvo tinkle, todėl prisijungiau.

KJUPRISIKĖLIMAS. Kaip vakarėlis?

INKSTŲUŽDEGIMAS. Aišku, nevykęs. Visi vakarėliai, į kuriuos nueinu, būna nevykę.

KJUPRISIKĖLIMAS. Gaila, kad manęs nebuvo. Anksti atsikėlei. Nori atvažiuot, pažaistume „Prisikėlimą“?

INKSTŲUŽDEGIMAS. Juokauji, ką?

KJUPRISIKĖLIMAS. Hm, ne.

INKSTŲUŽDEGIMAS. Ar žinai, kokia šiandien diena? KJUPRISIKĖLIMAS. Šeštadienis, gegužės penkiolikta? INKSTŲUŽDEGIMAS. Senuk, po vienuolikos valandų ir keturiolikos minučių prasideda išleistuvių vakaras. Mažiau kaip po devynių valandų važiuoju paimti Leisės. Aš dar net nenuploviau ir neišblizginau NBNP, kurį, beje, tu begėdiškai išpurvinai. Po to turėsiu nusimaudyti po dušu, nusiskusti, nukirpti nosies plaukelius ir taip pat išsiblizginti. Žodžiu, neknisk man proto. Baisybė reikalų. Klausyk, jei bus laiko, vėliau paskambinsiu.

Radaras irgi buvo prisijungęs, parašiau ir jam.

KJUPRISIKĖLIMAS. Kokia širšė Benui įgėlė?

Поиск по сайту: