Devynioliktoji valanda

Kai pabundu, Radaras su Benu garsiai ginčijasi, kaip pavadinti mano mašiną. Benui patiktų „Muchamedas Ali“, mat vienatūris, kaip ir Muchamedas Ali, gavęs smūgį nesustoja. Radaras mano, kad nedera vadinti mašinų istorinių asmenybių vardais. Siūlo pavadinti „Lerlenu“, nes gražiai skamba.

— Nori pavadinti „ Lerlenu “? — siaubo sklidinu balsu klausia Benas. — Nejau vargšas vienatūris dar mažai prisikentėjo?

Aš atsegu vieną diržą, atsisėdu. Leisė atsisuka į mane.

— Labas rytas, — sako. — Sveikas atvykęs į puikiąją Niujorko valstiją.

— Kiek valandų?

— Devynios keturiasdešimt dvi. — Jos plaukai surišti į uodegą, palaidos tik trumpiausios sruogelės. — Kaip savijauta?

— Man baisu, — prisipažįstu.

Leisė šypsodama linkteli.

— Cha, man irgi. Toks jausmas, kad atsitikti gali bet kas, o viskam juk nepasirengsi.

— Tai jau, — pritariu.

— Tikiuosi, mes visą vasarą draugausime, — sako ji.

Ir man kažkodėl palengvėja. Niekada nežinai, nuo ko palengvės.

Dabar Radaras įrodinėja, kad mašiną reikia pavadinti „Pilkąja žąsimi“. Palinkstu į priekį, kad visi geriau girdėtų, ir tariu:

— „Dreidelis [1] Kuo smarkiau įsuki, tuo ilgiau sukasi.

Benas linkteli. Radaras atsigręžia.

— Manau, tave reikėtų paskirti oficialiu pavadinimų sugalvotoju.

Dvidešimtoji valanda

Su Leise sėdžiu pirmame miegamajame. Vairuoja Benas. Radaras šturmanas. Sustojimą pramiegojau, bet jie nupirko valstijos žemėlapį. Egloe jame nepažymėta, tačiau į šiaurę nuo Roskou tik penkios šešios kryžkelės. Visada maniau, kad Niujorkas — tai begalinis metropolis, bet matau tik žalias kalvas, į kurias didvyriškai ropščiasi mano vienatūris. Pokalbis nutyla, Benas siekia radijo rankenėlės, bet aš pasiūlau:

— „Pastebėjau kai ką metafiziško!“

Žaidimą pradeda Benas:

— Akies krašteliu pastebėjau, kas man labai patinka.

— Oi, žinau, — taria Radaras. — Kiaušių skonis.

— Ne.

— Tai tada penių? — spėju aš.

— Ne, žioply, — suniekina mane Benas.

— Hmm, — murma Radaras. — Tai gal kiaušių kvapas?

— Kiaušių faktūra? — siūlau.

— Nustokit, asilai, tai neturi nieko bendro su genitalijomis. Leise?

— Hm, gal kartais jausmas, kad išgelbėjai tris gyvybes?

— Ne. Atrodo, jūsų fantazija jau streikuoja.

— Gerai, tada kas?

— Leisė, — atsako Benas, žiūrėdamas į ją užpakalinio vaizdo veidrodėlyje.

— Kretinas, — sakau. — Mes žaidžiame metafizinį „Aš pastebėjau*. Apie nematomus dalykus.

— O tai ir yra nematoma, — atkerta Benas. — Man baisiai patinka Leisė, kurios nematau, na, vidinė.

— Oi, bloga, — susiraukia Radaras, bet Leisė atsisega diržą ir pasilenkusi virš virtuvės kažką pašnibžda Benui į ausį. Jis parausta.

— Gerai, pažadu neišsidirbinėti, — taria Radaras. — Akies krašteliu aš pastebėjau kai ką, ką jaučiame mes visi.

— Baisų nuovargį, — spėju.

— Ne, nors variantas puikus.

Leisė:

— Gal tas keistas jausmas, kai esi tiek prisigėręs kofeino, kad atrodo, ne širdis plaka, o visas kūnas?

— Ne. Benai?

— Hm, mes visi norime myžt ar tik aš?

— Kaip visada, tik tu. Kokių bus dar pasiūlymų? — Mes tylime. — Teisingas atsakymas: mes visi jaučiame, kad būsime laimingesni a capella sudainavę „Blister In the Sun“ [2].

Ir tikrai. Nors neturiu muzikinės klausos, rėkiu ne prasčiau už kitus. Kai baigiame, sakau:

— Aš pastebėjau nuostabų siužetą.

Kurį laiką visi tyli. Tik, rydamos asfaltą, čeža į pakalnę riedančio „Dreidelio“ padangos. Paskui Benas klausia:

— Šitą ar ne?

Aš linkteliu.

— Taip, — pritaria Radaras, — siužetas super, jeigu negausime galo. „Bus dar superiškesnis, jeigu rasime Margo“, — pamanau, tačiau tyliu. Pagaliau Benas įjungia radiją ir suieško kažkokią roko stotį, leidžiančią balades, kurias galime dainuoti kartu su atlikėjais.

Dvidešimt pirmoji valanda

Magistrale įveikėme daugiau negu tūkstantį šimtą mylių, laikas sukti iš jos. Dviejų juostų valstijos plente, vedančiame mus toliau, į Ketskilo kalnus, septyniasdešimt septynių mylių greitis neįmanomas. Bet suspėsime. Radaras, genialusis strategas, mūsų neįspėjęs suplanavo atsarginį pusvalandį. Aplinkui toks grožis, senas miškas užlietas vėlyvo ryto saulės. Net mūriniai varganų kaimelių namukai tokioje šviesoje atrodo naujutėlaičiai.

Mudu su Leise Benui ir Radarui pasakojame apie Margo, ką tik prisimename, tikėdamiesi, jog tai gal padės mums ją rasti. Primename jiems, kokia ji. Ir sau primename. Ji išvažiavo sidabro spalvos honda „Civic“. Plaukai kaštoniniai, tiesūs. Pomėgis — apleisti pastatai.

— Ji turi juodą bloknotą, — priduriu.

Поиск по сайту: