Radaras atsistojo

— Kol kas ji brėžia gan tiesią liniją. Toje knygoje tikriausiai kas nors yra. Nors ir keista... Tu tik nesupyk, bet jeigu iki tol ji visada palikdavo nuorodas savo tėvams, kodėl šį sykį persimetė prie tavęs?

Aš gūžtelėjau pečiais. Atsakymo nežinojau, bet, aišku, ruseno viltis: galbūt Margo norėjo įsitikinti, ar aš galiu veikti ryžtingai. Gal šį kartą norėjo būti surasta ir kad ją surasčiau aš. Galimas daiktas, ji ir vėl pasirinko mane, kaip pasirinko aną ilgąją naktį. Ir galbūt to, kuris ją suras, laukia neapsakomi turtai.

Grįžę pas mane Benas ir Radaras netrukus išėjo, tiksliau — abu peržiūrėję knygelę ir neradę joje jokių aiškių užuominų. Pasiėmiau iš šaldytuvo šaltos lazanijos ir užlipau į savo kambarį nešinas Voltu. Pirmojo „Žolės lapų“ leidimo egzempliorius, išleistas „Penguin Classics“ serijoje. Truputį paskaitęs pratarmę ėmiau tiesiog versti puslapius. Radau keletą eilučių, užbrauktų mėlynu žymekliu, ir visos buvo siaubingai ilgame eilėraštyje, tikriau — poemoje, pavadintoje „Daina apie save“. Dvi jos eilutės buvo pažymėtos žaliai:

Šalin spynas nuo visų durų!

Taip pat šalin visas duris!

Pusę dienos laužiau galvą bandydamas atspėti šitos citatos prasmę, pamaniau, galbūt Margo nori, kad pradėčiau elgtis chuliganiškiau, ar ką. Taip pat skaičiau ir skaičiau ištrauką, pažymėtą mėlyna spalva:

Ilgiau nerankiosi gandų iš antrų ar trečių lūpų...

Ir nežiūrėsi mirusiųjų akimis... nemisi
Knyginiais vaiduokliais.

Aš — amžinas valkata.

Viskas auga ir tarpsta... ir nieks nepražūva,
Ir mirtis yra visai ne tai, kuojų laikei, — gražesnė.

Jei šito niekas nesupranta, aš patenkintas,

O jei visi supranta, aš irgi patenkintas.

Buvo ištisai užbraukti žymekliu ir paskutiniai „Dainos apie save“ posmai.

Atiduodu save juodai žemei, te sudygsiu savo mylima žole,
Jei manęs pasigestum, ieškok sau po kojomis.

Vargu ar suprasi, kas aš ir ko noriu,

Bet vis tiek tau priduosiu sveikatos,

Išvalysiu, sustiprinsiu kraujų.

Jei iš karto manęs nesurastum, nenusimink,

Neradai vienoj vietoj, ieškoki kitoj,

Kur nors aš sustosiu, palauksiu tavęs.

Visą savaitgalį skaičiau stengdamasis jos paliktuose man posmuose įžvelgti ją pačią. Tos eilutės niekur manęs nenuvedė, bet aš nesilioviau apie jas galvojęs, nes nenorėjau jos apvilti. Ji norėjo, kad suvyniočiau šitą siūlą į kamuolį, surasčiau vietą, kurioje ji sustojo ir laukia manęs, duonos trupinių takeliu atsekčiau tiesiai pas ją.

5.

Pirmadienio rytą įvyko kai kas nepaprasto. Aš vėlavau, bet tai buvo normalu, mama nuvežė į mokyklą — irgi normalu; paskui kurį laiką stovėjau lauke šnekučiuodamasis su draugais, tai irgi buvo normalu; tada su Benu pasukome į vidų, irgi normalu. Bet vos atidarėme plienines duris, Beno veide pasirodė džiaugsmas ir siaubas, sakytum fokusininkas būtų jį pasirinkęs iš minios triukui, kai scenoje žmogus pjūklu perpjaunamas per pusę. Aš pasekiau jo žvilgsnį.

Džinsinis mini sijonėlis. Aptempti marškinėliai. Gili apskrita iškirptė. Nuostabiai įrudusi oda. Kojos tokios, kad daugiau nieko nematai. Idealiai sušukuoti garbanoti kaštoniniai plaukai. Ženklelis su užrašu: AŠ — IŠLEISTUVIŲ KARALIENĖ. Leisė Pemberton. Ir ji ėjo mūsų pusėn. Į repeticijų klasę.

— Leisė Pemberton, — sušnibždėjo Benas, nors ji buvo vos už kelių žingsnių ir negalėjo neišgirsti. Kur tau — išgirdusi savo vardą net nusišypsojo su apsimestu drovumu.

— Kventinai, — pašaukė mane.

Labiausiai nustebau, kad ji žino mano vardą. Linktelėjo kviesdama eiti kartu, ir aš nuėjau — tolyn nuo repeticijų klasės, prie spintelių eilės. Benas neatsiliko.

— Labas, Leise, — tariau, kai ji sustojo.

Aš užuodžiau jos kvepalus, tada prisiminiau, jog jais kvepėjo ir jos džipas, prisiminiau, kaip trakštelėjo vilkžuvė, kai mudu su Margo paleidome sėdynę.

— Girdėjau, tu buvai su Margo.

Aš tik pasižiūrėjau.

— Tą naktį, kai mano mašinoj pakišot žuvį? Ir Bekos drabužių spintoje? Ir įmetėt Džeisui pro langą?

Tylėdamas tebežiūrėjau į ją. Neįsivaizdavau, ką sakyti. Galima nugyventi ilgą ir nuotykingą gyvenimą, tačiau Leisė Pemberton tavęs taip nė karto ir neužkalbins, o kai nutinka toks stebuklas, nesinori nusišnekėti. Taigi už mane prabilo Benas:

— Aha, tą naktį jie buvo susitikę.

— Ji ant manęs supyko? — po kiek laiko paklausė Leisė. Stovėjo nuleidusi akis, net mačiau rudus vokų šešėlius.

— Ką?

— Gal aš ką nors ne taip padariau, kad ji supyko, ką? — pasakė ji tyliai, truputį virpančiu balsu, ir staiga Leisė Pemberton pasidarė nebe Leisė Pemberton, o... tiesiog žmogus.

Поиск по сайту: