Ji kasa toliau

— Taip. Supranti, jis tebuvo man atsitikęs įvykis, aišku? Tačiau, kaip čia pasakius, prieš suvaidindamas antraeilį vaidmenį mano gyvenimo dramoje, jis vaidino pagrindinį vaidmenį savo gyvenimo dramoje.

Aš irgi jo niekada nelaikiau tikrai gyvenusiu žmogumi. Kuris kuitėsi žemėse kaip aš. Kuris įsimylėjo kaip aš. Kurio viduje nutrūko paskutinė styga, kuris jau nejuto, kad jo šaknys susipynusios su kita to lauko žole, kurio vidus sutrukęs. Kaip ir mano.

— Taip, — sakau po kurio laiko ir vėl imu kasti. — Man jis tebuvo lavonas.

— Gaila, kad nieko negalėjome padaryti, — taria ji. — Gaila, kad neįrodėme, kokie mes didvyriai.

— Taigi. Būtų buvę gerai jam pasakyti, kad, nors jam baisiai bloga, ne pasaulio pabaiga.

— Taip, nors galų gale tave vis tiek kas nors nužudo.

Aš gūžteliu.

— Žinau. Ir nesakau, kad visiškai viską įmanoma išgyventi. Ir vis dėlto viską, išskyrus pačią paskutinę išeitį.

Vėl sukišu rankas į žemę, čia ji daug juodesnė negu namie. Numetu rieškučias ant krūvos mums už nugarų, atsitiesiu. Galvoje kirba kažkokia mintis, ir aš bandau kalbėdamas ją išgryninti. Per visą ilgą ir spalvingą pažintį su Margo nė karto nesu jai rėžęs tokio ilgo monologo, tačiau dabar štai — mano paskutinis pasirodymas jai.

— Kai pagalvodavau apie jo mirtį, o tai būdavo nedažnai, visada įsivaizduodavau, kaip tu kalbėjai, kad jo viduje nutrūko paskutinė styga. Visaip galima sakyti apie tą patį: nutrūko styga, nuskendo laivas, tačiau gal esame kaip žolė — mūsų šaknys taip susipynusios, jog esame gyvi visi, kol gyvena bent vienas. Žodžiu, galima prikurti visokių metaforų. Bet pasirinkti metaforą reikia atsargiai, nes tai svarbu. Jeigu pasirenki stygą, įsivaizduojamame pasaulyje tu gali jau nepataisomai sugesti. Jeigu pasirenki žolę, tiki, jog visi esame tarpusavy susiję, šaknys padeda ne tik suprasti kitą, bet ir tapti kitu. Kiekvienos metaforos kitokia potekstė. Supranti, kur suku?

Ji linkteli ir sako:

— Man patinka stygos metafora. Seniai patinka. Aš taip jaučiu. Tačiau gal todėl skausmas regis baisesnis, negu yra iš tikrųjų. Mes nesame tokie silpni, kaip atrodome su tomis stygomis. Patinka ir žolė. Žolė mane surišo su tavimi, padėjo įsivaizduoti tave kaip tikrą, neišgalvotą žmogų. Bet mes nesame vieno augalo ūgliai. Aš negaliu būti tavimi. Tu negali būti manimi. Gali įsivaizduoti kitą žmogų — bet ne iki galo, supranti?

— Gal vis dėlto panašiau į tai, ką sakei pirma, — kad visi esame sutrūkę. Gimstame kaip sveikas, vandens neleidžiantis laivas. Paskui prasideda visokie nesklandumai: mus kas nors palieka arba nustoja mylėti, arba mūsų nesupranta, o gal patys nesuprantame, mes prarandame, apviliame ir skaudiname vieni kitus. Ir laivas ima trūkinėti. O kai jau sutrūkinėja, žinok, galas neišvengiamas. Štai Ospryje prakiuro stogas, ir jo jau niekas netaisys. Tačiau atsivėrus plyšiams dar yra laiko, kol laivas suskils. Ir per tą laiką mes turime galimybę pamatyti vienas kitą: pro savo plyšius pažvelgt į pasaulį ir pro kito plyšius pažiūrėt į jo vidų. Kada mes išvydome vienas kito akis? Tik tada, kai tu pažvelgei pro mano plyšius, o aš pro tavo. Iki tol matėme tik įsivaizduojamą vienas kito paveikslą — šitaip žiūrėdamas į tavo lango žaliuzes niekada nematydavau vidaus. Tačiau laivui sutrūkus pro plyšius į jį patenka šviesa. Ir pro juos šviesa sklinda į išorę.

Margo prideda pirštą prie lūpų tarsi galvodama, o gal norėdama jas uždengti nuo manęs arba užčiuopti žodžius, kuriuos pasakys.

— Bet tu ir kietas, — pagaliau taria.

Margo žiūri į mane, sėdime akis į akį, mūsų niekas neskiria. Jeigu ją pabučiuosiu, man iš to nebus jokios naudos. Bet man jau nieko ir nereikia.

— Turiu kai ką padaryti, — sakau, ji lengvai linkteli lyg žinodama, kas tai, ir aš ją bučiuoju.

Gana negreit ji pertraukia veiksmą:

— Gali atvažiuot į Niujorką. Bus smagu. Ne prasčiau už bučiavimąsi.

— Bučiuotis — kietas reikalas.

— Vadinasi, atsisakai.

— Margo, — tariu, — ten visas mano gyvenimas, o aš nesu tu, be to... Užbaigti nespėju, nes ji vėl mane bučiuoja, ir tą valandėlę suprantu, jog mūsų keliai išsiskiria. Ji atsistoja, eina ten, kur miegojome, prie kuprinės. Išima bloknotą, grįžta ir deda jį į duobės dugną.

— Aš tavęs pasiilgsiu, — sušnibžda, nežinau kam, bloknotui ar man. Ir pats nežinia kam sakau:

— Aš irgi. — Ir priduriu: — Laimingos kelionės, Robertai Džoineri. Ir užberiu ant bloknoto saują žemių.

— Laimingos kelionės, jaunasis didvyri Kventinai Džeikobsenai, — sako ji, irgi užberdama žemių.

Metu dar vieną saują sakydamas:

— Laimingos kelionės, bebaime orlandiete Margo Rot Špygelman. Vėl sauja ir jos žodžiai:

— Laimingos kelionės, stebuklingoji kalyte Mirna Mauntvyzel. Mes užpilame bloknotą žemėmis, sutrypiame jas. Tuoj vėl čia

sužeis žolė. Ir bus mums „vešlūs nekirpti kapų plaukai14.

Susiimame šiurkščiais žemėtais delnais ir grįžtame į Egloe universalinę parduotuvę. Padedu Margo sunešti į jos mašiną daiktus: drabužius, tualeto reikmenis, sukamąją kėdę. Akimirka tokia jaudinanti, kad kalbėti turėtų būti lengviau, bet iš tikrųjų yra sunkiau.

Mes stovime aikštelėje prie vienaaukščio motelio. Viskas, reikia atsisveikinti.

— Aš nusipirksiu mobiliuką ir tau skambinsiu, — kalba ji. — Ir

rašysiu elektroninius laiškus. Ir dėliosiu paslaptingus komentarus popierinių miestų puslapyje.

Aš šypsausi.

— Kai parvažiuosime, parašysiu tau. Ir lauksiu atsakymo.

— Prižadu, garbės žodis. Ir dar pasimatysime. Per mažai matėmės.

— Gal vasaros gale, galime kur nors susitikti prieš mokslus.

— Aha, — pritaria Margo. — Tikrai gera mintis.

Aš šypsodamas linksiu. Ji nusisuka, o aš galvoju, ar ji rimtai visa tai šnekėjo, bet pamatau, kaip ima krūpčioti jos pečiai. Ji verkia.

— Na, iki pasimatymo. O kol kas rašysiu, — sakau.

— Taip, — neatsigręždama kimiai tarsteli ji. — Ir aš tau rašysiu.

Šitas šnekėjimas padeda mums galutinai nesuskilti kaip tiems

laivams. Vaizduotėje piešdami ateitį gal paversime ją tikrove, o gal ir ne, tačiau ją įsivaizduoti privalome. Jos šviesa skverbiasi į ją ir į mane.

Stoviu aikštelėje pagaliau suvokdamas, jog dar niekada nebuvau taip toli nuo namų, o šalia mergaitė, kurią myliu, bet negaliu važiuoti kartu. Tikiuosi, šita misija didvyriška, nes nevažiuoti kartu su ja — sunkiausias žygis mano gyvenime.

Vis galvoju, kaip ji įsės į savo mašiną, bet ji vis nesėda, pagaliau atsisuka ir aš pamatau jos ašarotas akis. Paskutinį kartą bandome sugroti savo nutrūkusiomis stygomis.

Nugara jaučiu jos delnus. Tamsoje ją bučiuoju, bet aš atsimerkęs, Margo taip pat. Ji taip arti, kad ją matau, nes netgi dabar, naktį popierinio Egloe miesto pakraštyje, iš jos pro įtrūkius sunkiasi neregimoji šviesa. Pasibučiavę susiglaudžiame kaktomis ir žiūrime į kits kitą. Taip, puikiai ją matau net šioje aklinoje tamsoje.

AUTORIAUS ŽODIS

Apie popierinius miestus sužinojau mokydamasis pirmame koledžo kurse: su drauge keliaudami automobiliu radome tokią vietą. Mes važinėjome pirmyn atgal tuščia magistrale, einančia per Šiaurės Dakotą, ieškodami žemėlapyje pažymėto miestelio, kiek prisimenu, Houleno. Galų gale pasibeldėme į kažkokį namą. Duris atidariusi maloni moteriškė pasakė šitą klausimą girdėjusi ne kartą. Ir paaiškino, jog mūsų ieškomas miestelis yra tik žemėlapyje.

Tai, ką šioje knygoje parašiau apie Egloe, — beveik tiesa. Pirmiausia miestelis atsirado žemėlapyje, kad būtų galima susekti plagiatą. Žmonės, turintys leidyklos „Esso“ žemėlapį, vis bandė šį miestelį surasti, galų gale kažkas neapsikentęs pastatė toje vietoje parduotuvę, ir miestelis ėmė iš tikrųjų egzistuoti. Nuo tų laikų, kai Otas G. Lindbergas ir Ernestas Elpersas išgalvojo Egloe, kartografija gerokai pasikeitė. Ir vis dėlto, sprendžiant iš anos mano kelionės po Šiaurės Dakotą, tokiais spąstais plagiatoriams tebesinaudojama po šiai dienai.

Tos parduotuvės Egloe jau nėra. Bet manau, jei miestelis vėl atsirastų žemėlapiuose, kas nors vėl ten ką nors pastatytų.

PADĖKA

Noriu padėkoti:

Savo tėvams, Sydney ir Mike’ui Greenams. Nemaniau kada nors prieisiąs iki to, tačiau — dėkui jums, kad užauginote mane Floridoje.

Поиск по сайту: