Dvyliktoji valanda

2.40 ryto. Leisė miega. Radaras miega. Aš vairuoju. Kelias tuščias. Net dauguma furgonų vairuotojų sugulė miegoti. Artėjančias žibintų šviesas išvystu tik kas kelios minutės. Benas, sėdintis šalia, neleidžia man užmigti, mes šnekamės apie Margo.

— Ar pagalvojai, kaip mums iš viso surasti tą Egloe? — klausia jis.

— Maždaug įsivaizduoju, kur toji sankryža. Be jos, ten daugiau nieko nėra.

— O ji sėdės savo mašinoj pasirėmusi rankele ir lauks tavęs?

— Būtų neblogai, — atsakau.

— Senuk, turiu prisipažinti, man truputį neramu, kad tu... jeigu neišdegs, kaip tu įsivaizduoji... labai smarkiai nusivilsi.

— Aš tik noriu ją rasti, — sakau, nes taip ir yra. Noriu, kad ji būtų saugi, gyva, surasta. Kad siūlas būtų išvyniotas iki galo. Visa kita smulkmenos.

— Taip, bet... tiesiog nežinau, — murma Benas. Jaučiu, kaip jis į mane žiūri Rimtojo Beno žvilgsniu. — Tu tik... tu tik prisimink, kad kai kada paaiškėja, jog žmogus visai ne toks, kokį įsivaizdavai. Aš, pavyzdžiui, Leisę visada laikiau beprotiškai seksualia, nepaprasta ir kieta, tačiau dabar, kai iš tikrųjų su ja draugauju... viskas atrodo kitaip. Žmonės pasidaro kitokie, kai matai juos iš arti ir užuodi jų kvapą, supranti?

— Būk ramus, žinau, — sakau. Jau suvokiu, kaip ilgai įsivaizdavau Margo nei šiokią, nei tokią.

— Noriu pasakyti, kad seniau buvo lengva žavėtis Leise. Iš toli bepigu kam nors jausti simpatiją. Bet kai ji nebėra nuostabi ir nepasiekiama svajonė ar ką, kai tapo, taip sakant, paprasta mergaite, pasimaišiusia dėl visokių dietų, dažnai esti be ūpo ir mėgsta vadovauti, — tada jau prisieina pamilti visai kitą žmogų.

Jaučiu, kaip man kaista skruostai.

— Nori pasakyti, kad Margo iš tikrųjų man nepatinka? Po viso to... aš jau dvylika valandų sėdžiu šitoj mašinoj, o tu manai, jog ji man net nepatinka, nes aš ne... — Užsikertu. — Manai, todėl, kad turi merginą, esi už mane daug gudresnis ir gali man pamokslauti? Kartais tu esi toks...

Užsičiaupiu, nes ten, kur jau vos siekia žibintų šviesa, pamatau kai ką, kas mus gali pražudyti.

Ant paties kelio ramiai stovi dvi karvės. Jos greitai artėja, kairėje juostoje margė, o mūsų juostą užskersavusi išvis kažkokia milžinė, didesnė net už mano vienatūrį. Ji stovi nejudėdama ir spokso į mus tuščiomis akimis. Baltut baltutėlė, didžiulė balta siena, kurios nei perlipsi, nei apvažiuosi, nei po ja pralįsi. Gali tik į ją trenktis. Žinau, Benas irgi tai supranta. Girdžiu jį aiktelint.

Kalbama, jog tokiomis akimirkomis žmogui prieš akis prabėga visas gyvenimas, bet man nieko nesidaro. Prieš akis tik stūkso šita sniego baltumo karvė, iki jos liko gal sekundė. Nežinau, ką daryti. Ne, blogiausia ne tai. Blogiausia, kad ir nėra ko daryti, tik rėžtis į šitą baltą karvę, užmušti ją ir patiems žūti. Nuspaudžiu stabdžius, bet veikiau iš įpročio, o ne ko nors tikėdamasis: susidūrimas neišvengiamas. Paleidęs vairą iškeliu rankas. Nežinau, kodėl taip darau, bet iškeliu rankas lyg pasiduodamas. Galvoje sukasi pati banaliausia mintis: paprasčiausiai nenoriu žūti. Nenoriu, kad žūtų mano draugai. Ir, turiu pripažinti, laikui sulėtėjus ir mano rankoms kylant aukštyn, topteli dar viena mintis — aš prisimenu Margo. Ir kaltinu ją dėl šito juokingo ir tragiškai pasibaigsiančio lėkimo per Ameriką — dėl to, kad turime šitaip rizikuoti, kad ji pavertė mane kvaileliu, pasirengusiu važiuoti kiaurą naktį, be miego ir nuolat viršijant greitį. Jeigu ne ji, aš nežūčiau. Būčiau sėdėjęs namie, kaip visada sėdžiu, saugiai, ramiai, ir būčiau galėjęs padaryti vienintelį dalyką, apie kurį svajojau visą gyvenimą, — suaugti.

Paleidęs laivo šturvalą nustembu, nes pamatau ant vairo svetimą ranką. Ir mašina suka į šoną man nespėjus suvokti, kodėl ji tai daro, paskui suvokiu, kad Benas suka vairą į save, iš paskutiniųjų stengdamasis išvengti susidūrimo su karve, mes išvažiuojame į kelkraštį ir į šalikelę, ant žolės. Girdžiu, kaip cypia ratai, kaip Benas greitai suka ir suka vairą priešingon pusėn. Aš jau nežiūriu į nieką. Nežinau, akys užsimerkusios ar tiesiog nebemato. Kažkur per vidurį kūno skrandis atsitrenkia į plaučius. Kažkas aštraus brūkšteli per skruostą. Mes sustojame.

Nežinau kodėl, bet paliečiu veidą. Pažvelgęs į delną pamatau kraują. Pakaitomis apčiupinėju rankas, krūtinę — noriu žinoti, ar tebėra. Tebėra. Dirsteliu į kojas. Yra. Matau sudužusius stiklus. Apsidairau. Sudužo buteliai. Benas žiūri į mane. Benas persibraukia veidą. Atrodo normaliai. Apsičiupinėja kaip ir aš. Nesužeistas. Tik vis žiūri į mane. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje aš matau karvę. Ir tik dabar, pavėluotai Benas ima rėkti. Žiūri į mane ir rėkia plačiai išsižiojęs, rėkia storu, gerkliniu siaubo pilnu balsu. Paskui nutyla. Man kažkas atsitiko. Darosi silpna. Krūtinėje dega liepsna. Imu žiopčioti. Toks jausmas, lyg nebemokėčiau kvėpuoti. Visą tą laiką buvau užgniaužęs kvapą. Kai ėmiau alsuoti, pasijutau geriau. Įkvėpti pro nosį, iškvėpti per burną.

— Ar kuris sužeistas?! — šaukia Leisė.

Atsisegusi saugos diržą nuo savo sofos persilenkia atgal. Atsigręžęs matau, kad užpakalinės durelės atviros, net pamanau, jog Radaras išmestas iš mašinos, bet jis atsisėda. Irgi persibraukęs veidą sako:

— Man viskas gerai. Gerai. Ar kiti visi sveiki?

Leisė net neatsako, užgula mūsų virtuvę ir žiūri į Beną.

— Brangusis, tu nesužeistas?

Jos akys sklidinos ašarų kaip lietingą dieną baseinas — vandens. Benas atsako jai:

— ManniekonėraniekonėraKj ubėgakrauj aš.

Ji pasisuka į mane. Nederėtų verkti, bet aš verkiu, ne iš skausmo, o iš baimės, aš iškėliau rankas, o Benas mus visus išgelbėjo, dabar šita mergaitė žiūri į mane visai kaip mano mama, jos žvilgsnis lyg ir neturėtų manęs pritrėkšti, bet pritreškia. Žinau, skruostas įpjautas negiliai, bandau pasakyti, bet negaliu nustoti verkęs. Leisė pirštais, plonais ir švelniais, užspaudžia žaizdelę ir šaukia Benui, kad sugalvotų, ką prie jos pridėti, tada prie žando į dešinę nuo nosies priglunda Konfederacijos vėliava.

— Laikyk prispaudęs, — liepia Leisė. — Viskas normaliai, o daugiau nieko neskauda?

Atsakau ne. Tik tada suprantu, jog variklis tebeveikia, o mes nevažiuojame tik todėl, kad aš nuspaudęs stabdžius. Nustatau parkavimo režimą ir išjungiu variklį. Tai padaręs išgirstu tekant skystį. Ne lašant, o tekant.

— Turbūt verčiau išlipti, — taria Radaras.

Aš spaudžiu prie veido vėliavą. Iš mašinos vis taip pat teka.

— Degalai! Tuoj išlėksim į orą! — klykia Benas.

Jis atlapoja dureles, iššoka ir persigandęs bėga tolyn. Peršokęs kelio užtvarą skuta per nušienautą pievą. Aš irgi išlipu, bet ne taip paknopstom. Radaras irgi išsėda, tačiau stovi ir raitančiam kulnus Benui juokdamasis šaukia:

— Alus bėga!

— Ką?

— Sudužo visas alus, — aiškina Radaras ir linkteli rodydamas į skilusį šaltkrepšį, iš kurio kliuksi putoto skystimo upelis.

Mes stengiamės prisišaukti Beną, bet jis nieko negirdi, nes lėkdamas per lauką pats rėkia:

— TUOJ SPROGS!

Mantija plaikstosi taip, kad priešaušrio prieblandoje švytuoja liesas baltas užpakalis.

Grįžtelėjęs į plentą girdžiu artėjant mašiną. Baltoji pabaisa ir jos margė draugužė sėkmingai nukėblino prie kito kelkraščio ir vėl ramiai stovi. Atsisukęs pamatau, kad vienatūris įsibedęs į užtvarą.

Kol apžiūrinėju žalą, Benas pagaliau paršlepsi. Sukdamiesi neblogai pavarėm per užtvarą, nes slankiosiose durelėse brėžis toks gilus, kad įsižiūrėjęs iš arti gali matyti mašinos vidų. Bet visa kita idealu. Daugiau nė vieno įbrėžimo. Langai sveiki. Padangos neprakiurdytos. Einu uždaryti galinių durelių. Tebeputoja alutis, tekėdamas iš dviejų šimtų dešimties sudužusių butelių. Priėjusi Leisė apkabina mane viena ranka. Abu žiūrime, kaip alaus upeliukas alma į pakelės griovį.

— Kas vis dėlto atsitiko? — klausia ji.

Aš pasakoju: mes mirėme, bet Benui pavyko pasukti kaip reikia, tiesiog genialus suktukas ant ratų.

Benas su Radaru palindo po mašina. Nė vienas nieko nenutuokia apie automobilio sandarą, tačiau dėl to tik jaučiasi geriau. Iš po kėbulo kyšo Beno mantijos padurkai ir nuogos blauzdos.

— Senuk, — šaukia Radaras, — atrodo puikiai.

— Radarai, — sakau, — mašina apsisuko gal aštuonis kartus. Tikrai negali atrodyti puikiai.

— Bet atrodo, — tvirtina Radaras.

— Ei, išlįsk, — liepiu Benui, griebdamas už sportbačių.

Jis skubiai išsirita, aš paduodu ranką, padedu atsikelti. Jo delnai juodi. Stveriu jį į glėbį. Jeigu nebūčiau paleidęs vairo, o jis taip mikliai neperėmęs laivo valdymo, jau būčiau negyvas.

— Ačiū, — sakau gal per daug energingai plodamas jam per nugarą. — Dar nesu matęs, kad kas taip tobulai vairuotų iš keleivio sėdynės.

Purvinu delnu jis patapšnoja man sveikąjį skruostą.

— Aš gelbėjau save, ne tave. Patikėk, apie tave net nepagalvojau.

— Ir aš apie tave, — nusijuokiau.

Benas žiūri į mane kreivai šypsodamas, paskui sako:

— Karvė tikrai buvo milžiniška. Tiesiog sausumos banginis.

Aš juokiuosi. Pagaliau iš po mašinos išlenda Radaras.

— Senuk, tikrai manau, kad viskas gerai. Ir praradome tik penkias minutes. Mums net nereikia smarkiai didinti greičio.

Leisė žiūri į spidometrą suspaudusi lūpas.

— Kaip manai? — klausiu ją.

— Važiuojam, — atsako ji.

— Važiuojam, — balsuoja „už“ ir Radaras.

Benas išpučia žandus ir iškvėpęs taria:

— Sakau tik pasiduodamas daugumos spaudimui — važiuojam.

— Važiuojam, — pakartoju. — Bet aš, po galais, daugiau nevairuosiu.

Benas paima iš manęs raktelius. Susėdame į mašiną. Radaras išvairuoja į reikiamą juostą ir nuvažiuojame. Iki Egloe liko penki šimtai keturiasdešimt dvi mylios.

Поиск по сайту: