Suskamba mano telefonas. Benas. Atsiliepiu

— Leisė nori pakalbėti su Margo, — praneša jis.

Žengiu prie jos, paduodu telefoną ir lieku stovėti šalia, o ji sėdi susikūprinusi ir klauso. Girdžiu neaiškią šneką, paskui Margo pertraukia ją:

— Klausyk, labai atsiprašau. Aš tik baisiai išsigandau.

Stoja tyla. Po kiek laiko vėl girdžiu Leisės balsą, Margo juokiasi, kažką sako. Pamanau, reikia leisti joms pasikalbėti netrukdomoms, ir imu apžiūrinėti daržinę. Kitame kampe prie tos pačios sienos, kur kabina, Margo įsitaisiusi guolį — keturios gabanos šieno, ant jų uždėtas oranžinis pripučiamas čiužinys. Ant atskiros gabanos guli tvarkinga drabužių krūvelė. Dideliame plastikiniame puodelyje iš „Subway“ prekybos centro stovi dantų šepetėlis, pastos tūbelė. Puodelis padėtas ant dviejų knygų: tai Silvijos Plat „Stiklinis gaubtas“ ir Kurto Voneguto „Skerdykla Nr. 5“. Negaliu patikėti, jog ji šitaip ir gyvena: nesuderinamas miesčioniškas pedantiškumas ir baisus nuosmukis. Kita vertus, negaliu patikėti, kad tiek laiko sugaišau tikėdamas, jog ji gyvena kaip nors kitaip.

— Jie Ketskilo parko motelyje. Leisė liepė tau perduoti, kad išvažiuoja rytą, net jei tavęs nesulauktų, — sako Margo man už nugaros.

Tik išgirdęs „tavęs“ vietoj „mūsų“ rimtai susimąstau, kas bus toliau.

— Man visko užtenka, — sako ji, atsistojusi šalia manęs. — Lauke yra išvietė, bet nelabai kokia, tai paprastai važiuoju į tualetą vilkikų aikštelėje į rytus nuo Roskou. Ten ir dušai yra, moterų dušas visai švarus, nes ne tiek jau daug moterų dirba tolimųjų reisų vairuotojomis. Be to, yra internetas. Čia lyg ir mano namai, o aikštelė — vasarnamis.

Juokiuosi. Ji eina prie guolio, atsiklaupia, kažko ieško šieno gabanose. Ištraukia žibintuvėlį ir ploną keturkampį plastiko daiktą.

— Čia viskas, ką pirkau per mėnesį, neskaitant maisto ir benzino. Išleidau tik apie tris šimtus dolerių. — Paimu iš jos plastikinę dėžutę ir pagaliau suprantu, jog tai baterinis grotuvas. — Iš namų pasiėmiau keletą albumų, — kalba ji. — Tačiau mieste nusipirksiu daugiau.

— Mieste?

— Aha. Šiandien išvažiuoju į Niujorką. Omnictionary juk parašiau. Pradėsiu tikrą kelionę. Iš pradžių ruošiausi išvažiuoti iš Orlando kaip šiandien — norėjau vis dėlto atsiimti atestatą, paskui su tavim gerai pasiausti ir rytą iškeliauti. Bet pasidarė visai nepakenčiama. Realiai nebegalėjau būti nė valandos ilgiau. O kai išgirdau apie Džeisą, nusprendžiau: mano jau viskas suplanuota, tik datą pakeisiu. Bet man gaila, kad jus taip išgąsdinau. Baisiai stengiausi padaryti taip, kad jūs nesijaudintumėt, bet paskutinėmis valandomis reikėjo taip skubėti! Ne pati geriausia mano operacija.

Tačiau man jos paskubom pakeistas planas ir paliktos nuorodos padarė didelį įspūdį. Labiausiai nustebau išgirdęs, kad pagal pradinį planą turėjau dalyvauti ir aš.

— Gal man papasakosi, — tariu bandydamas šypsotis. — Visą laiką sukau galvą, kas tavo buvo suplanuota, o kas ne, ir iš viso — kodėl nuorodas palikai man, kodėl pabėgai.

— Hm, gerai. Tebūnie. Bet pradėti reikia iš toli, nuo priešistorės. — Ji atsistoja ir eina vikriai išsilenkdama papuvusių lentų, aš seku žingsnis į žingsnį. Grįžusi į savo kabiną iš kuprinės ištraukia juodąjį bloknotą. Atsisėda ant grindų, sukryžiuoja kojas ir patapšnoja į grindis šalia. Aš irgi atsisėdu. Margo barbena pirštais į bloknotą. — Taigi viskas prasidėjo labai seniai. Ketvirtoje klasėje šiame bloknote pradėjau rašyti vieną istoriją. Tokį detektyvą.

Man topteli, kad galima išplėšti bloknotą jai iš rankų ir paskui juo šantažuoti. Priversti ją grįžt į Orlandą, susirasti darbą ir butą, kol prasidės studijos koledže, taigi bent vasarą praleistume kartu. Bet aš nieko nedarau, tik klausausi.

— Na, girtis nemėgstu, bet čia tikrai genialus kūrinys. Aš juokauju. Iš tikrųjų — dešimtmetės svajotojos su polinkiu į magiją svaičiojimai. Pagrindinė veikėja — mergiūkštė, vardu Margo Špygelman, visai tokia, kokia pati buvau dešimties metų, tačiau jos tėvai buvo geri ir turtingi, ko įsigeisdavo, viską jai nupirkdavo. Margo įsimylėjusi berniuką, vardu Kventinas, visiškai panašų į tave, išskyrus tai, kad jis bebaimis didvyris, pasirengęs žūti gindamas ją, ir taip toliau. Dar vaizduojama Mirna Mauntvyzel, visai tokia kaip tikroji, tačiau turinti magiškų galių. Pavyzdžiui, toje istorijoje jeigu kas paglosto Mimą Mauntvyzel, dešimt minučių negali meluoti. Be to, ji kalba. Savaime suprantama. Koks dešimtmetis rašys knygą apie šunį, nemokantį kalbėti?

Juokiuosi, nors galvoju apie dešimtmetę Margo, įsimylėjusią dešimtmetį mane.

— Tai va, — pasakoja ji. — Kventinas, Margo ir Mirna Mauntvyzel tiria Roberto Džoinerio mirtį, jis žuvo taip pat kaip ir tikrovėje, tik akivaizdu, jog ne pats šovė sau į veidą, o tai padarė kažkas kitas. Mes ir bandome surasti žudiką.

— Ir kas jis?

Поиск по сайту: