Supratau, kad Radaras nori mane prajuokinti, bet mane domino tik viena tema

— Abejoju, ar ją rasime kuriame nors pusmiestyje. Gal ji, kalbėdama apie popierinius miestus, turėjo galvoje visai ne juos? Pilna visokių nuorodų į vietoves, bet nieko konkretaus.

Radaras trumpam pakėlė akis nuo ekranėlio.

— Aš asmeniškai manau, jog ji toli, lanko visokius juokingus turistų traukos centrus klaidingai manydama, kad paliko mums užtektinai užuominų jai surasti. Manau, dabar Margo galbūt kokioje Omahoje, apžiūri didžiausią pasaulyje rutulį iš pašto ženklų arba Minesotoje — didžiausią pasaulyje špagato kamuolį.

Dirstelėjęs į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, Benas paklausė:

— Vadinasi, manai, kad Margo leidosi į kelionę po Ameriką norėdama aplankyti visokius didžiausius pasaulyje kamuolius?

Radaras linktelėjo.

— Na, — toliau kalbėjo Benas, — kas nors turėtų jai liepti, kad sugrįžtų namo, nes didžiausi pasaulio kamuoliai čia, Orlande, Floridos valstijoje. Jie laikomi specialiame maišiuke, kuris vadinasi „mano kapšelis“. — Radaras nusijuokė, Benas plėtojo temą: — Bet aš rimtai. Mano kiaušiai tokie dideli, kad „McDonald se“ užsisakydamas keptų bulvyčių gali rinktis keturių rūšių porcijas: mažą, vidutinę, didelę ir mano kiaušių didumo.

Leisė perleido jį žvilgsniu ir pasakė:

— Idiotiški juokai.

— Atsiprašau, — sumurmėjo Benas. — Aš manau, kad Margo Orlande. Stebi, kaip mes jos ieškome. Ir stebi, kaip tėvai neieško.

— O aš tebesu už Niujorką, — tarė Leisė.

— Galimi visi variantai, — pasakiau.

Kiekvienas turėjome savo Margo — ir kiekviena jų buvo labiau veidrodis negu langas.

Prekybcentris atrodė kaip ir prieš porą dienų. Benas pasistatė mašiną aikštelėje, ir aš įvedžiau juos į kabinetą pro duris, kurias reikėjo tik pastumti. Viduje tyliai tariau:

— Žibintuvėlio iš karto nejunkite, tegul akys pripranta. — Staiga į mano ranką susmigo nagai. — Nebijok, Leise.

— Oi, ne ta ranka.

Jai, matyt, reikėjo Beno rankos.

Pamažu pilkoje prieblandoje ėmė ryškėti daiktų kontūrai. Stalai tebelaukė, kad kas atsisėstų prie jų dirbti. Aš įsijungiau žibintuvėlį, jie irgi padarė tą patį. Benas su Leise pasuko prie Trolio Urvo — ketino eiti į kitus kambarius. Mes su Radaru sustojome šalia Margo stalo. Jis pasilenkė norėdamas apžiūrėti birželio kalendorių.

Lenkdamasis prie jo išgirdau skubius žingsnius.

— Žmonės, — nekantriai sušnibždėjo Benas. Ir nėrė po Margo stalu nusitempdamas ir Leisę.

— Ką? Kur?

— Gretimam kambary! Su kaukėmis. Gal iš kokios tarnybos. Maunam iš čia.

Radaras pašvietė Trolio Urvo pusėn, tačiau Benas piktai numušė jo ranką.

— Reikia. Sprukti. Iš čia.

Leisė išplėtusi akis žiūrėjo į mane iš apačios turbūt papykusi, juk žadėjau, kad bijoti nebus ko.

— Gerai, — šnipštelėjau. — Gerai, visi einam pro duris. Tyliai ir greitai.

Vos žengiau žingsnį, nuskardėjo griausmingas balsas:

— KAS TEN?

Velnias.

— Hmm... mes tik šiaip užėjome.

Siaube, kokią kvailystę leptelėjau. Iš Trolio Urvo į mane plykstelėjo akinama balta šviesa. Ten galėjo būti pats Viešpats Dievas.

— Ką čia ruošiatės veikti? — vos juntamu anglišku akcentu paklausė žmogus.

Benas, išlindęs iš pastalės, atsistojo šalia manęs. Apsidžiaugiau, kad esu ne vienas.

— Mes tiriame žmogaus dingimą, — tvirtai atsakė Benas. — Nieko blogo nepadarysime.

Šviesa užgeso, kelis kartus sumirksėjęs pamačiau tris figūras: džinsuotas, su teniso marškinėliais, su kaukėmis, turinčiomis po du apskritus filtrus. Viena žmogysta užsikėlė kaukę ant kaktos, pažiūrėjo į mus. Atpažinau smailią barzdelę ir plačią burną.

— Gasas? — nusistebėjo Leisė, irgi stodamasi.

Tai buvo „SunTrusto“ apsaugininkas.

— Leisė Pemberton! Dieve mano... Ką tu čia veiki? Be kaukės? Šitam pastate tonos asbesto.

— O pats ką čia veiki?

— Tyrinėju, — atsakė jis.

Benas suįžūlėjęs priėjo prie vyrukų ir kiekvienam padavė ranką. Kiti du prisistatė kaip Tūzas ir Dailidė. Matyt, tokie slapyvardžiai.

Atsivarę po ratukinę kėdę susėdome ratu.

— Ar jūs išlaužėte tą plokštę? — paklausė Gasas.

— Na, aš išlaužiau, — prisipažino Benas.

— Mes užklijavome, nes nenorėjome, kad čia dar kas nors landžiotų. Jeigu žmonės nuo kelio pamatys, kad galima patekti, pradės lįsti visokie žiopliai, ničnieko nenutuokiantys, kaip tyrinėti tokias vietas. Valkatos, narkomanai.

Pasilenkęs jų pusėn paklausiau:

— Tai jūs žinojote, kad Margo čia lankėsi?

Nespėjus Gasui atsakyti, per kaukę prakalbo Tūzas. Balsas buvo truputį iškreiptas, bet suprasti galėjai.

— Vyruti, Margo čia praleisdavo daugybę laiko. Mes atvažiuojam vos kelis kartus per metus, čia baisybė asbesto ir šiaip nelabai įdomu. Pastaruosius porą metų gal kas antrą sykį ją čia rasdavom. Graži buvo, ką?

— Buvo? — perklausė Leisė.

— Tai kad ji pabėgo, ar ne?

— Ką apie tai žinote?

— Nieko, Dieve mano. Mačiau Margo su juo, — pasakė Gasas, linktelėdamas mano pusėn. — Prieš porą savaičių. Paskui išgirdau, kad ji pabėgo. Po kelių dienų man atėjo į galvą, jog ji gali būti čia, tai ir atvažiavom.

— Taip ir nesupratau, kuo šita vieta ją taip traukė. Čiagi nieko ypatingo nėra, — įsiterpė Dailidė. — Ir tyrinėti daugiau nėra ko.

— Ką reiškia tyrinėti? — paklausė Leisė Gasą.

— Miesto tyrinėjimas. Mes landžiojame po apleistus pastatus, ištiriame, kas juose yra, darome nuotraukas. Nieko neimame ir nieko nepaliekame. Tik žiūrinėjame.

— Toks hobis, — pridūrė Tūzas. — Dar kai mokėmės mokykloje, imdavome Margo į išvykas.

— Ji buvo labai pastabi, nors tada turėjo gal tik trylika metų, — ėmė pasakoti Gasas. — Visada sugalvodavo, kaip įlįsti į kokį pastatą. Tais laikais išsiruošdavom į žygį tik retkarčiais, o dabar tris kartus per savaitę kur nors varom. Įdomių vietų pilna. Kliervoteryje stovi apleista psichiatrijos ligoninė. Tikras lobis. Tebėra procedūrinis, kuriame pririštus psichus gydydavo elektrošoku. O į vakarus nuo čia yra senas kalėjimas. Bet mūsų užsiėmimas jos per daug nedomino. Ji mėgo įsibrauti į pastatus ir paskui juose sėdėti.

— Taip, mus tai truputį erzino, — pridūrė Tūzas.

— Ji net nemėgo fotografuoti, — prakalbo Dailidė. — Nelandžiodavo ir nieko neieškodavo. Įlenda į vidų ir sau sėdi. Prisimenate, turėjo tokį juodą bloknotą? Būdavo, atsisėda į kertę ir rašo, sakytum daro namų darbus ar ką.

— Iš tikrųjų, — įsiterpė Gasas, — ji taip ir nesuprato mūsų išvykų prasmės. Jos netraukė nuotykiai. Sakyčiau, netgi buvo prislėgta.

Norėjau, kad jie pasakotų ir pasakotų, nes maniau, jog jų kalbos padės man įsivaizduoti Margo. Bet staiga Leisė atsistojo ir pastūmusi kėdę užsipuolė juos:

— O jūs taip ir nesusipratot paklausti, ko ji tokia prislėgta? Ir ko lenda į visokius tvartus? Nei galvoj, nei uodegoj, ar ne?

Ji stovėjo šalia sėdinčio Gaso ir šaukė, tada jis irgi atsistojo gerokai iškildamas virš jos, o Dailidė tarė:

— Dieve, kas nors sutramdykit šitą raganą.

— Tai jums iš tikrųjų ji nerūpi! — suriko jau ir Benas.

Nespėjau susigaudyti, kas vyksta, o Benas nustūmė Dailidę nuo kėdės ir jis nugriuvo ant šono. Benas apžergė jį ir ėmė nevikriai, bet įnirtingai daužyti per kaukę šaukdamas:

— JI NE RAGANA, O TU KVAILYS!

Pašokęs sugriebiau Beną už vienos rankos, Radaras už kitos. Atitraukėme nuo Dailidės, bet Benas vis tiek šaukė:

— Aš verdu iš pykčio! Man patiko tvatyt šitą tipą! Duokit jį man!

— Benai, — kreipiausi į jį kuo ramiau, mėgdžiodamas savo mamą, — Benai, nusiramink. Jis jau suprato.

Gasas su Tūzu padėjo Dailidei atsikelti. Gasas tarė:

— Varge tu mano, mes išeinam, aišku? Žinokitės.

Tūzas susirinko fotoaparatūrą, ir jie išsiskubino. Leisė pradėjo aiškinti, iš kur jį pažįstanti:

— Jis buvo dvyliktokas, kai mes mokėmės de...

Bet aš tik numojau ranka. Tai buvo visiškai nesvarbu.

Radaras žinojo, kas svarbu. Iškart grįžo prie kalendoriaus ir pasilenkęs prikišo prie jo nosį.

— Gegužės puslapyje, atrodo, nieko nebuvo parašyta, — tarė jis. — Lapai gan ploni, bet žymių nematyti. Nors šimtu procentų negalima garantuoti.

Lydimas Leisės ir Beno su žibintuvėliais, jis leidosi ieškoti dar kokių pėdsakų. Jie smuko į Trolio Urvą. Aš likau sėdėti kabinete ir vis bandžiau įsivaizduoti Margo. Mintyse mačiau, kaip ji važinėja po visokius apleistus pastatus kartu su tais vyrukais, vyresniais už ją ketveriais metais. Tokią Margo aš pažinojau. Tačiau Margo tų pastatų viduje nebuvo toji, kurią visada matydavau. Kol kiti nenustygsta, vaikštinėja viską apžiūrinėdami ir fotografuodami, ji sėdi ant grindų ir kažką rašo.

Iš už sienos Benas sušuko:

— Kju, mes kai ką radom!

Abiem delnais nusibraukęs nuo kaktos prakaitą atsistojau atsiremdamas į Margo stalą. Nuėjau prie sienos, {lindau į Trolio Urvą ir pasukau prie suvyniotos dangos rulono: siena virš jo slankiojo trijų žibintuvėlių šviesa.

— Žiūrėk, — tarė Benas, spinduliu braižydamas ant sienos kvadratą. — Ar apie tas skylutes kalbėjai?

— Aha.

— Čia tikriausiai kabėjo kažkokie jai brangūs daikčiukai. Sprendžiant iš atstumų tarp skylučių, atvirukai arba nuotraukos. Paskui ji turbūt viską pasiėmė, — kalbėjo Benas.

— Gal ir taip, — tariau. — Būtų gerai rasti bloknotą, kur į minėjo Gasas.

— Taip, kai jis pasakė, iškart prisiminiau, — prakalbo Leisė. Mano žibintuvėlis apšvietė tik jos kojas. — Visą laiką jį nešiodavosi. Niekada nemačiau rašant jame, bet manau, jog tai buvo dieninis kalendorius ar kas nors tokio. Dieve, niekada jos nepaklausiau. Pasiutau ant Gaso, nors jis net nebuvo jos draugas. O pati ar ko nors klausdavau?

— Vis tiek nebūtų atsakiusi, — burbtelėjau. Juk nesąžininga apsimesti, kad pati Margo neprisidėjo mus klaidinant.

Mes praslankiojome dar valandą ir, kai jau pagalvojau, kad kelionė buvo beprasmiška, mano žibintuvėlio šviesa krito ant reklaminių brošiūrų, iš kurių buvo suręstas aną kartą matytas namelis. Viena brošiūra buvo skirta Grouvpoint Eikersui. Sulaikęs kvapą ėmiau sklaidyti kitas brošiūrėles. Paskui nubėgau prie durų, kur buvau palikęs kuprinę, atsinešiau tušinuką, bloknotą ir ėmiau rašytis jame išreklamuotus rajonus. Vieną iškart atpažinau — Koljė Farmsą, vieną iš dviejų pusmiesčių, kurių dar nebuvau aplankęs. Viską surašęs bloknotą įkišau atgal į kuprinę. Galite laikyti mane savanaudžiu, bet aš norėjau surasti ją vienas.

17.

Kai penktadienį mama grįžo iš darbo, pasakiau jai, kad su Radaru važiuojam į koncertą, o pats patraukiau į Seminolų apygardą apžiūrėti Koljė Farmso. Visi kiti pusmiesčiai, išreklamuoti brošiūrose, tikrai egzistavo — daugiausia į šiaurę nuo miesto, seniai apgyventose teritorijose.

Posūkį į Koljė Farmsą pastebėjau tik todėl, kad jau buvau įgudęs įžiūrėti beveik išnykusias žvyro įvažas. Tačiau Koljė Farmsas buvo visiškai nepanašus į kitus pusmiesčius: kone užžėlęs, tikros džiunglės, sakytum žmonės būtų apleidę šią vietovę prieš kokius penkiasdešimt metų. Nežinau, ar jis buvo senesnis už kitus pusmiesčius, gal tik augalija tarpesnė, nes vieta žema, pelkėta, tačiau kelias vos man įsukus tapo nepravažiuojamas: skersai jo buvo išsikeroję tankūs gervuogių brūzgynai.

Išlipau ir nuėjau pėsčias. Aukšta žolė draskė blauzdas, sportbačiai kas žingsnį klimpo į purvą. Liko tik tikėtis, jog Margo pasistatė palapinę ant kokios nors mažutės aukštumėlės, kad į ją nepritekėtų lietaus vandens. Žengiau lėtai, nes buvo į ką žiūrėti, buvo kur slėptis ir žinojau, kad šitas rajonas tiesiogiai susijęs su apleistuoju prekybcentriu. Ir norėdamas nebūčiau galėjęs paskubėti per tokį purvą, be to, be atvangos dairiausi atidžiai įsižiūrėdamas į kiekvieną kampelį, kur galėjo pasislėpti žmogus. Gatvės gale purvynėje gulėjo baltos ir mėlynos spalvos kartoninė dėžutė, jau pamaniau,

jog tokia pati kaip javainių dėžutė, mano rasta prekybcentryje. Bet ne. Tai buvo permirkusi alaus tara. Parmynęs į vienatūrį pasukau dar toliau į šiaurę, į vietovę, pavadintą Logan Painsu.

Važiuoti reikėjo beveik valandą. Buvau netoli Okalos nacionalinio miško parko, kur jau nesiekia Orlando metro linijos. Liko keletas mylių, kai paskambino Benas.

— Kas yra?

— Važinėji po popierinius miestus? — paklausė jis.

— Taip, tuoj būsiu paskutiniame iš man žinomų. Kol kas nieko.

— Paklausyk, senuk, Radaro tėvai turėjo staigiai išvažiuoti.

— Ar kas atsitiko? — paklausiau.

Žinojau, kad Radaro seneliai labai seni ir gyvena pensione Majamyje.

— Įsivaizduok — taip. Prisimeni tą žmogelį Pitsburge, turintį antrą pagal didumą juodų Santa Klausų kolekciją?

— Ir ką?

— Numirė.

— Juokauji.

— Senuk, aš niekada nejuokauju apie juodukų Santa Klausų kolekcionierių mirtį. Tam žmogui trūko aneurizma, taigi Radaro gimdytojai skrenda į Pensilvaniją, mėgins nupirkti visą kolekciją. O mes pasikvietėme svečių.

— Kas tie mes?

— Tu, aš ir Radaras. Rengiame vakarėlį.

— Kad nežinau.

Patylėjęs Benas prabilo iškilmingai kreipdamasis į mane pilnu vardu:

— Kventinai, žinau, tu nori ją rasti. Žinau, ji tau svarbiausia. Viskas puiku. Bet po savaitės baigsime mokyklą. Aš tavęs neprašau mesti ieškojus. Tik prašau užsukt į vakarėlį, kurį rengia tavo du geriausi draugai, su kuriais esi pažįstamas pusę gyvenimo. Prasau dvi tris valandas pasibūti siurbiant saldų vynelį, kaip ir dera klusniai mergytei, paskui dar dvi tris valandas pro nosį šalinti minėtąjį vynelį. Tada vėl galėsi landžioti po savo apleistus kvartalus.

Man nepatiko, kad Benas norėdavo kalbėti apie Margo tik tada, jeigu pakvipdavo kokiu nuotykiu, kad buvo įsitikinęs, jog elgiuosi nenormaliai dėl jos atsisakydamas draugų kompanijos, nors dingo ji, o ne jie. Bet Benas nebūtų Benas, kaip sakė Radaras. Be to, po Logan Painso daugiau neturėjau kur važiuoti.

— Aš tik apeisiu šitą vietą ir grįšiu.

Logan Painsas buvo paskutinis pusmiestis centrinėje Floridoje, — bent jau paskutinis iš man žinomų, — todėl į jį dėjau dideles viltis. Tačiau eidamas su žibintuvėliu vienintele jo gatve, užsibaigiančia aklaviete, nepamačiau nei palapinės, nei laužavietės, nei maisto pakuočių, nei kokio kito žmonių buvimo ženklo. Nei Margo. Gatvės gale radau išlietus betono pamatus. Ant jų nepradėta nieko statyti, tik žiojėjo duobė lyg negyvėlio burna ir viskas buvo apaugę erškėtrožėmis ir aukšta žole. Jeigu ji norėjo, kad aš visa tai pamatyčiau, neįsivaizdavau, kam jai to reikia. O jeigu Margo išvažiavo į kokį pusmiestį ketindama negrįžti, vadinasi, žinojo tokią vietą, kurios taip ir neįstengiau rasti aš.

Atgal parsikasiau per pusantros valandos. Pastatęs vienatūrį namie persirengiau polo marškinėliais, apsimoviau vieninteliais švariais džinsais ir išdrožiau Džeferson Vėjumi, Džeferson Kortu, tada įsukau į Džeferson Roudą. Džeferson Pleise, Radaro gatvėje, prie abiejų šaligatvių jau stovėjo keletas automobilių. Buvo dar tik be penkiolikos devynios.

Atidariau duris. Mane pasitiko Radaras su pilnu glėbiu juodų gipsinių Santa Klausų.

— Gražiuosius reikia paslėpti, — paaiškino jis. — Neduok Dieve, jei nors vienas sudužtų.

— Gal padėti? — pasisiūliau.

Radaras linktelėjo rodydamas į svetainę, kur ant staliukų iš abiejų sofos galų buvo išrikiuoti trys rinkiniai palaidų juodų Santa Klausų pavidalo matrioškų. Dėdamas juos vieną į kitą negalėjau nepastebėti, jog lėlės labai gražios, meniškai išpieštos rankomis. Bet Radarui šito nesakiau bijodamas, kad jis manęs nepriplotų svetainėje stovinčia juodaodžio Santa Klauso formos lempa.

Matrioškas nunešiau į svečių miegamąjį, kur Radaras visus Santas atsargiai dėjo į komodą.

— Žinai, matydamas juos visus vienoj vietoj, nejučia susimąs tai, kaip mes įsivaizduojame savo mitologiją.

Radaras pastatė akis.

— Kur jau ne. Kiekvieną rytą juoduko Santos pavidalo šaukštu kabindamas dribsnius taip ir mąstau, kaip aš įsivaizduoju savo mitologiją.

Man ant peties kažkas uždėjo ranką ir bandė apsukti. Ogi Benas, nekantriai trepsintis, lyg nebenulaikytų šlapimo ar ką.

— Mes pasibučiavome. Tai yra ji mane pabučiavo. Maždaug prieš dešimt minučių. Ant Radaro tėvų lovos.

— Bjauru, — pareiškė Radaras. — Tik nesumanyk su ja dulkintis mano tėvų lovoje.

— Oho, maniau, kad jau nueitas etapas, — tariau. — Tu gi toks donžuanas.

— Užsičiaupk, senuk, aš panikuoju, — pasakė Benas, žiūrėdamas į mane paklaikusiomis akimis. — Manau, kad man nelabai sekasi.

— Kas?

— Bučiuotis. Noriu pasakyti, ji turi daug daugiau praktikos negu aš, jau tiek metų bučiuojasi. O aš nenoriu, kad ji manimi nusiviltų ir pamestų. Mergaitės tave mėgsta, — tarė jis man, nors tai tiesa tik tuo atveju, jeigu sakydamas „mergaitės11 turėsi galvoje būgnininkes, marširuojančias su mokyklos orkestru. — Senuk, patark ką nors.

Man knietėjo priminti jam visus jo nesibaigiančius tauškalus, kaip jis moka užkariauti panas, bet aš tik pasakiau:

— Kiek suprantu, yra dvi taisyklės: 1. Be leidimo nesikandžiok. 2. Žmogaus liežuvis kaip vasabis: baisiai aštrus, todėl vartok atsargiai.

Staiga Beno akyse pasirodė nežmoniškas siaubas. Aš susiraukęs paklausiau:

— Ji stovi man už nugaros, tiesa?

— „Žmogaus liežuvis kaip vasabis“, — kvailu bosu, tikiuosi, nepanašiu į mano balsą, pamėgdžiojo ką tik pasakytus žodžius Leisė. Aš atsisukau. — Tiesą sakant, aš manau, kad Beno liežuvis kaip kremas nuo saulės, naudingas sveikatai ir vartotinas be apribojimų.

— Susivėmiau ir nurijau, — pranešė Radaras.

— Leise, tu man atėmei paskutinį norą gyventi, — pareiškiau aš.

— Norėčiau kuo greičiau užmiršti, ką girdėjau, — pasakė Radaras.

— Pati mintis tokia atstumianti, kad frazė „Beno Starlingo liežuvis“ turėtų būti uždrausta vartoti per televiziją, — pavariau aš.

— Bausmė už šitos taisyklės pažeidimą turėtų būti dešimt metų kalėjimo arba nulaižymas Beno Starlingo liežuviu, — pridūrė Radaras.

— Ir visi, — tariau.

— Pasirenka, — šypsodamas pratęsė mintį Radaras.

— Kalėjimą, — užbaigėme duetu.

Staiga Leisė pabučiavo Beną mūsų akivaizdoje.

— O Dieve, — sudejavo Radaras, mosikuodamas prieš akis rankomis. — O Dieve... Aš apakau. Apakau!

— Prašau liautis, — pasakiau. — Jūs nervinate juodukus Santas.

Vakarėlis įvyko svetainėje antrame aukšte, svečių buvo dvidešimt. Atrėmiau galvą į sieną per kelis colius nuo juodojo Santa Klauso portreto, nutapyto ant aksomo. Radaras turėjo tokią sekcinę sofą, ant jos visi ir susigrūdo. Prie televizoriaus šaltkrepšyje vėso alus, bet niekas negėrė. Visi porino visokias istorijas apie kits kitą. Visas buvau ne kartą girdėjęs, — apie orkestro stovyklą, apie Beną Starlingą, apie pirmą bučinį, — bet Leisė nė vienos nežinojo, o ir šiaip buvo įdomu klausytis. Aš beveik visą laiką tylėjau, kol Benas paklausė:

— Kju, kaip mes rengsimės eidami į iškilmingą aktą?

Aš išsišiepiau.

— Nuogi po mantijomis, — atsakiau.

— Taip!

Ir Benas gurkštelėjo „Dr. Pepper“.

— Aš net nepasiimsiu drabužių, taigi nė už ką nesitrauksiu, — pasižadėjo Radaras.

— Ir aš! Kju, prisiek, kad ir tu nesineši drabužių.

Aš nusišypsojau.

— Prisiekiu.

— Ir aš noriu! — pareiškė mūsų draugas Frenkas. Jo pavyzdžiu pasekė daugiau vyrukų. Mergaitės kažkodėl nerodė noro.

Radaras tarė Andželai:

— Tavo nenoras prisidėti verčia mane abejoti mūsų meilės pamatu.

— Nieko tu nesupranti, — pasakė Leisė. — Mes nebijome, mes tik jau išsirinkome sukneles.

— Kaip tik dėl to, — tarė Andžela, rodydama į Leisę. Ir pridūrė: — Lieka tikėtis, kad nebus vėjo.

— O aš priešingai — tikiuosi, kad bus, — paprieštaravo Benas. — Didžiausiems pasaulyje kiaušiams grynas oras naudingas.

Leisė susigėdusi prisidengė veidą delnu.

— Kaip man sunku su tavimi, — pasakė. — Smagu, bet sunku.

Mes nusijuokėme.

Štai kuo šiandien labiausiai patiko mano draugai: kad sėdėjo ir pasakojo istorijas. Istorijas langus ir istorijas veidrodžius. Aš tik klausiausi — istorijomis, tūnančiomis mano galvoje, nieko neprajuokinsi.

Negalėjau negalvoti, kad tuoj baigsime mokyklą, tuoj viskas baigsis. Man patiko stovėti truputį atokiau ir juos stebėti — tai buvo liūdnoka, bet man gerai, aš tik klausiausi, o džiaugsmas ir liūdesys verpetu sukosi apie mane vienas kitą sustiprindami. Jau seniai atrodė, kad krūtinė ims ir sprogs, tačiau tas jausmas nebuvo nemalonus.

Išėjau prieš pat vidurnaktį. Kai kurie dar pasiliko, bet vidurnaktį man prasideda komendanto valanda, be to, jau nesinorėjo būti.

Mama snaudė ant sofos, bet man parėjus pabudo.

— Ar smagu buvo?

— Taip, klasiška.

— Ir tu klasiškas, — nusišypsojo ji.

Toks sentimentalumas mane net prajuokino, bet nieko nesakiau. Ji atsikėlė, prisitraukė mane ir pabučiavo į skruostą.

— Man tikrai gera būti tavo mama.

— Ačiū, — murmtelėjau.

Atsiguliau su Vitmenu atsivertęs tą vietą, kuri man patiko — kur jis klausosi operos ir žmonių.

Prisiklausęs rašo: „Aš toks pažeidžiamas... mane kapoja nuožmi kruša.11 Nuostabu, pamaniau: klausaisi žmonių, kad įsivaizduotum, kokie jie, girdi, kaip siaubingai ir kaip gražiai jie elgiasi su savimi ir vieni su kitais, bet galų gale pats lieki atsivėręs labiau negu tie, kurių klauseisi.

Vaikščiodamas po visus tuos pusmiesčius ir stengdamasis įsiklausyti į Margo, apie save supratau kur kas daugiau negu apie Margo Rot Špygelman. Už kelių puslapių Vitmenas — visus girdintis ir pats viskam atviras — pradeda rašyti apie keliones, įmanomas vaizduotėje, išvardija visas vietoves, į kurias gali nukakti vien tik dykinėdamas ant žolės. „Delnais aš užkloju visus žemynus“, — rašo jis.

Man iš galvos neišeina žemėlapiai: prisimenu, kaip vaikystėje kartais žiūrinėdavau atlasus ir kaip vien žiūrėdamas į svetimas šalis pasijusdavau lyg jose atsidūręs. Štai ką man reikėjo daryti. Turėjau išgirsti ir įsivaizduoti jos kelionę žemėlapyje.

Bet argi nesistengiau, argi ne šitai ir dariau? Pažvelgiau į žemėlapius ant sienos virš savo kompo. Aš bandžiau nužymėti galimus jos maršrutus, bet jeigu net žolę šitaip sunku iššifruoti, juolab sunku iššifruoti Margo. Neįmanoma smeigtuku pažymėti jos žemėlapyje. Ji tokia smulkutė, o žemėlapių erdvės tokios plačios. Tie žemėlapiai buvo ne tik tuščias laiko gaišimas — jie apčiuopiamai įrodė, kokios bergždžios visos mano pastangos, kaip nesugebu užsiauginti tokių delnų, kurie užklotų visus žemynus, ir galvoje kurti teisingų vaizdų.

Atsikėlęs priėjau ir nuplėšiau juos visus nuo sienos, ant grindų pasipylė smeigtukai. Suglamžęs lapus sviedžiau į šiukšlių dėžę. Grįždamas į lovą kaip koks kvailys atsistojau ant smeigtuko, todėl, nors buvau suirzęs ir nusikamavęs, nes nieko daugiau nesugalvojau ir nebeliko kur važiuoti, turėjau surinkti visus nukritusius ant kilimo smeigtukus, kad vėliau vėl neužlipčiau. Norėjosi kumščiais daužyti sieną, o turėjau rankioti tuos velnio smeigtukus. Baigęs rinkti nuėjau prie lovos ir sukandęs dantis pridaužiau pagalvę.

Vėl bandžiau skaityti Vitmeną, bet, įklimpęs tarp teksto ir minčių apie Margo, nusprendžiau, kad šiandien jau esu pernelyg pažeidžiamas. Taigi pagaliau padėjau knygą. Keltis ir išjungti šviesą tingėjau. Spoksojau į sieną vis rečiau mirksėdamas. Kai atsimerkdavau, išvysdavau vietą, kur kabėjo žemėlapiai, — keturios skylutės sudarė kvadratą, jo viduje dar žymėjo kelios padrikos skylutės. Panašų kontūrą jau esu kažkur matęs. Tuščiajame kambaryje ant sienos virš suvyniotos kiliminės dangos.

Taigi ten kabėjo žemėlapis. Ir jame smeigtukais buvo pažymėti tam tikri taškai.

18.

Šeštadienį pabudau prieš pat septynias, saulei ėmus šviesti į langą. Ir radau prisijungusį Radarą.

KJUPRISIKĖLIMAS. Tikrai maniau, dar miegosi. OMNICTIONARY96. Ne, vyruti. Atsikėliau šeštą, papildau straipsnį apie vieną Malaizijos popso dainininką. Bet Andžela tebemiega.

KJUPRISIKĖLIMAS. Oho, ji pasiliko nakvoti?

OMNICTIONARY96. Taip, bet mano skaistybė nenukentėjo. Tačiau, kai gausiu atestatą, pažiūrėsim... Galbūt.

KJUPRISIKĖLIMAS. Klausyk, naktį man dingtelėjo viena mintis. Dėl tų skylučių prekybcentrio sienoje — gal ten kabėjo žemėlapis, prismaigstytas smeigtukų?

OMNICTIONARY96. Atseit buvo pažymėtas maršrutas? KJUPRISIKĖLIMAS. Taigi kad.

OMNICTIONARY96. Nori nuvažiuoti? Bet man reikia palaukti, kol atsikels Andžela.

KJUPRISIKĖLIMAS. Gerai.

Jis paskambino dešimtą. Užvažiavau jo paimti, tada patraukėm pas Beną nutarę, kad jį prikelti gali tik staigus antpuolis. Tačiau net sudainavus prie jo lango „Tu mano saule“, jis tik atidarė tą langą ir, taip sakant, nusispjovė į mus.

— Iki pietų nieko nedarysiu, — griežtai pasakė.

Taigi išvažiavome dviese. Radaras truputį papasakojo apie Andželą, kaip ji jam patinkanti ir kaip keista, kad jis įsimylėjo lyg tyčia likus keliems mėnesiams iki rudens, kai jie išvažiuos į skirtingus koledžus, bet man buvo sunku susikaupti ir klausytis jo monologo. Aš norėjau pamatyti tą žemėlapį. Norėjau pamatyti Margo pažymėtus taškus. Ir į juos vėl įsmeigti smeigtukus.

Mes įėjome per hipotekos kontorą, perbėgome biblioteką, trumpai sustoję apžiūrėjome skylutes miegamojo sienoje ir įžengėme į suvenyrų krautuvėlę. Aš jau nieko nebijojau. Apėjęs visus kambarius ir įsitikinęs, kad pastate esame vieni, pasijutau kaip namie. Po vitrina radau tą pačią dėžę su žemėlapiais ir brošiūromis, kur knisausi išleistuvių naktį. Atsargiai pastačiau ją ant sudužusios vitrinos kampų. Radaras užsiėmė žemėlapių atranka — aš juos išskleidęs tikrinau, ar nėra skylučių.

Beveik pasiekus dugną, Radaras ištraukė nespalvotą brošiūrą, pavadintą „Penki tūkstančiai Amerikos miestų“. 1972 metais ją išleido „Esso“ kompanija. Tvarkingai išskleidęs žemėlapį ir lygindamas sulenkimus kamputyje pastebėjau skylutę.

— Štai! — susijaudinęs šūktelėjau.

Popierius buvo įplėštas, matyt, žemėlapis tiesiog nudrėkstas nuo sienos. Senas, pageltęs, tokio didumo, koks kabinamas klasėje, JAV žemėlapis — smulkus, taigi sėte nusėtas taškais, žyminčiais miestus, kuriuos galima aplankyti. Įplyšusios skylutės liudijo, kad Margo neketino palikti žemėlapio kaip užuominos: juk ji labai stengėsi, kad jos tik suklaidintų ieškotojus. Netyčia mes užkropėme kai ką, ko ji neplanavo mums rodyti, ir matydamas, ko ji neplanavo, vėlgi pagalvojau, kiek daug ji buvo suplanavusi. Galbūt, pamaniau, čia, tyloje ir tamsoje, ji tuo ir užsiėmė. Keliavo dykinėdama kaip Vitmenas ir kartu rengėsi tikrai kelionei.

Aš nubėgau į kontorą, stalčiuje šalia Margo stalo radau dėžutę smeigtukų, ir su Radaru nunešėme išskleistą žemėlapį į Margo kambarį. Aš laikiau jį prispaudęs prie sienos, o Radaras pabandė prismeigti kampučius, tačiau trys iš keturių buvo įplėšti, kaip ir trys iš penkių miestų — tikriausiai tai įvyko žemėlapį nuimant.

— Aukščiau ir labiau į kairę, — nurodinėjo Radaras. — Ne, žemiau. Taip. Nejudėk.

Pagaliau pritvirtinę žemėlapį ėmėm derinti skylutes jame su skylutėmis sienoje. Gan lengvai radome visus penkis taškus. Deja, ten, kur skylutės buvo išplėštos, TIKSLIAI nustatyti vietos nepavyko. O žemėlapyje, išmargintame penkiais tūkstančiais pavadinimų, tikslumas buvo itin svarbus. Raidytės buvo tokios smulkios, kad turėjau atsistoti ant rulono ir prikišęs nosį bandyt įskaityti. Aš vardijau miestus, o Radaras jų iškart ieškojo savo delninuko Omnictionary enciklopedijoje.

Neįplėšti buvo tik du miestai: vienas lyg ir Los Andželas, nors pietų Kalifornijoje toj vietoj buvo sukibę tiek miestų, jog pavadinimai lipo vienas ant kito. Kita sveika skylutė buvo ant Čikagos. Iš įplėštųjų viena kliuvo ties kažkuriuo iš penkių Niujorko rajonų.

— Lyg ir tinka prie to, ką mes jau žinome.

— Gerai, bet, Dieve mano, kur tame Niujorke? Štai koks klausimas.

— Mes kažką pražiopsojome, — tarė Radaras. — Kažkokią užuominą. Kur kiti taškai?

— Vienas Niujorko valstijoje, tačiau toli nuo miesto. Pažiūrėk, visi miesteliai maži. Gali būti Pekipsis, Vudstokas arba Ketskilo parkas.

— Vudstokas... — pakartojo Radaras. — Būtų įdomu. Margo ne hipė, bet brangina laisvę.

— Nežinau. Paskutinė skylutė ant Vašingtono arba Anapolio, o gal ant Česapiko įlankos. Čia daugybė variantų.

— Jeigu būtų pažymėjusi tik vieną tašką, būtų aišku, — niūriai sumurmėjo Radaras.

— Bet ji turbūt nesėdi vienoje vietoje, — pasakiau. Kaip Vitmeno amžinas valkata...

Atsisėdau ant dangos, o Radaras ėmė garsiai skaityti straipsnius iš savo enciklopedijos apie Niujorką, Ketskilo kalnus, apie šalies sostinę, apie koncertą Vudstoke tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt devintais metais. Jokios naudos. Toks jausmas, jog išvyniojome visą kamuolį, bet nieko neradome.

Užvežęs Radarą namo sėdau skaityti „Dainos apie save“ ir rengtis egzaminams, nors be didelio entuziazmo. Pirmadienį laukia matematika ir lotynų, man turbūt sunkiausi dalykai, negalėjau eit nepasiruošęs. Taigi beveik visą naktį ir sekmadienį mokiausi, bet po vakarienės į galvą šovė nauja mintis dėl Margo, todėl padėjau Ovidijaus vertimus ir prisijungiau prie interneto. „Facebooke“ radau Leisę. Benas buvo ką tik atsiuntęs jos slapyvardį, ir pamaniau, kad esu su ja neblogai pažįstamas, todėl galiu pasišnekėti.

KJUPRISIKĖLIMAS. Labas, čia Kju.

AŠUTINĖIRPELENAI. Labas.

KJUPRISIKĖLIMAS. Tu nepagalvojai, kad Margo viską tikriausiai ilgai planavo?

AŠUTINĖIRPELENAI. Kalbi apie tai, kaip prieš pabėgdama į Misisipę ji paliko lėkštėje makaronų raideles ir tave atvedė į tą prekybos centrą?

KJUPRISIKĖLIMAS. Taip. Šito per dešimt minučių nesugalvosi.

AŠUTINĖIRPELENAI. Gal ji viską rašėsi tame bloknote. KJUPRISIKĖLIMAS. Tiksliai.

AŠUTINĖIRPELENAI. Aha. Šiandien kaip tik pagalvojau, nes prisiminiau, kaip vieną kartą parduotuvėje ji kaišiojo tą bloknotą į visokias patinkamas rankines, žiūrėjo, ar tilptų.

KJUPRISIKĖLIMAS. Kad taip pavyktų jį gauti...

AŠUTINĖIRPELENAI. Tikriausiai pasiėmė į kelionę. KJUPRISIKĖLIMAS. O jos spintelėje nematei?

AŠUTINĖIRPELENAI. Ne, ten buvo tik vadovėliai, kaip visada tvarkingai sudėti.

Likau mokytis prie stalo, mat laukiau, gal dar kas prisijungs. Po kiek laiko pasirodė Benas, pakviečiau jį į forumą kartu su Leise. Beveik visą laiką kalbėjo jie, aš vis dar vargau su vertimu, bet paskui prisijungė Radaras ir aš padėjau pieštuką.

OMNICTIONARY96. Šiandien kažkas iš Niujorko enciklopedijoje ieškojo Margo Rot Špygelman. INKSTŲUŽDEGIMAS. Ar galima nustatyti, iš kokios Niujorko vietos?

Поиск по сайту: