Benas atsisuka

— Aišku, Kju. Jeigu Egloe Niujorko valstijoje pamatysiu Margo išvaizdos mergaitę, net nesustosiu, jeigu jos rankoj nebus juodo bloknoto. Čia tai bent žymė.

Nekreipiu į jį dėmesio. Tik noriu kuo daugiau prisimint apie ją. Dar vieną, paskutinį kartą prisiminti viliantis, kad ją surasime.

Egloe

Kelio ženklai greitį apriboja iki penkiasdešimt penkių, paskui iki keturiasdešimt penkių ir iki trisdešimt penkių mylių per valandą. Kertame geležinkelio liniją ir atsiduriame Roskou. Lėtai šliaužiame per apsnūdusį centrą su kavine, drabužių krautuve, parduotuve, kur visos prekės kainuoja dolerį, ir keliais užkaltais kioskais.

— Įsivaizduoju ją juose, — pasakau pasilenkęs.

— Aha, — sutinka Benas, — bet aš neturiu noro į juos brautis. Vargu ar man patiktų Niujorko kalėjimai.

Mintis apžiūrėti šituos pastatus manęs nelabai gąsdina, nes man visas miestelis atrodo apleistas. Viskas uždaryta, nedirba.

Pravažiavus centrą plentą kerta gatvė, joje išsidėstęs vienintelis Roskou gyvenamasis rajonas ir stovi pradinė mokykla. Karkasiniai mediniai namukai atrodo nykštukiniai šalia medžių — pastarieji čia stori ir aukšti.

Pasukame į kitą plentą, greičio riba kyla aukštyn, bet Radaras vis tiek važiuoja lėtai. Nuvažiavę gal mylią kairėje pamatome žvyrkelį — gatvę be pavadinimo.

— Ko gera, čia, — sakau.

— Čia tik įvažiuojamasis kelias, — prieštarauja Benas, bet Radaras vis tiek pasuka.

Kietai išvažinėtas žvyrkelis tikrai atrodo įvažiuojamasis. Kairėje nepjauta žolė siekia ratų viršų, aš nieko nematau ir jaudinuosi, kad tokiose džiunglėse galima lengvai pasislėpti. Dar pavažiavus kelias įsiremia į Viktorijos stiliaus sodybą. Apsisukę važiuojame atgal į dvijuostį plentą ir juo keliaujame toliau į šiaurę. Plentas pereina į Ket Holou gatvę, ja pasiekiame dar vieną žvyrkelį, panašų į ankstesnįjį, tik jau iš dešinės, jo gale stovi sukiužusi lyg ir daržinė iš papilkusių lentų. Abipus jos lauke išmėtyti didžiuliai presuoto šieno rulonai, bet jau žaliuoja atolas. Radaras slenka ne greičiau kaip penkių mylių greičiu. Dairomės ko neįprasto. Kokios nors spragos šioje kaimo idilijoje.

— Kaip manote, ar ten galėjo būti Egloe universalinė parduotuvė? — klausiu.

— Toji daržinė?

— Aha.

— Nežinau, — abejoja Radaras. — Ar seniau universalinės krautuvės buvo panašios į daržines?

— Velniai žino, — atsidustu.

— Nejaugi... velnias, jos mašina! — šaukia Leisė, sėdinti šalia manęs. — Taip taip taip taip, jos mašina, jos mašina!

Radaras sustabdo vienatūrį, aš žiūriu, kur rodo Leisės pirštas, — į lauko tašką tolokai už to pastato. Ten spindi kažkas sidabriška. Pasilenkęs prie pat Leisės pamatau automobilio stogą. Dievas žino, kaip jis ten atsidūrė, nes kelio ton pusėn nėra.

Radaras pavažiuoja į kelkraštį, aš iššoku ir pasileidžiu tos mašinos link. Tuščia. Durelės nerakintos. Atidarau bagažinę. Irgi tuščia, tiktai guli atviras ir taip pat tuščias lagaminas. Apsižvalgęs bėgu per nušienautą lauką prie daržinės, kuri garantuotai ir yra buvusi Egloe universalinė parduotuvė. Mane pralenkia Benas su Radaru. Patenkame į vidų ne pro duris, o tiesiai pro vieną skylių, atsiradusių išgriuvus sienos gabalui.

Viduje pūvančios medinės grindys nužertos šviesos lopinėliais — stogas irgi skylėtas. Aš ieškau jos pėdsakų. Štai šlapios grindys. Dvelkia migdolų žiedais, Margo kvapu. Kertėje riogso senamadiška vonia su gyvūno kanopų formos kojelėmis. Sienos tokios skylėtos, kad jaučiamės ir lauke, ir viduje.

Kažkas trūkteli man už marškinėlių. Pasukęs galvą pamatau Beną, jo akys laksto nuo manęs į kitą patalpos kampą ir atgal. Pro lubas krinta platus akinamai baltos šviesos pluoštas, bet aš vis tiek įžiūriu tą kampą. Dvi ilgos, maždaug man iki krūtinės, murzinos pilkai užtamsintos organinio stiklo plokštės suremtos smailiu kampu, kraštus prilaiko lentinė siena. Taigi toks lyg ir trikampis kambarėlis.

Ir štai koks įdomumas: per užtamsintus langus šviesa vis tiek pereina. Taigi matau sukrečiantį vaizdą, nors ir pilko atspalvio: Margo Rot Špygelman sėdi juodoje odinėje biuro kėdėje ir palinkusi prie mokyklinio staliuko rašo. Plaukai daug trumpesni, pasipūtę karčiukai vos siekia antakius, visa galva sušiaušta tarsi bijantis simetrijos, tačiau tikrai Margo. Gyva. Tiesiog savo kontorą iš apleisto prekybcentrio Floridoje ji perkėlė į apleistą daržinę Niujorko valstijoje, o aš ją radau.

Mes einame prie jos, visi keturi, bet ji mūsų sakytum nemato. Rašo kaip rašiusi. Pagaliau kažkuris, gal Radaras, pašaukia:

— Margo, Margo?

Ji keliasi, uždeda rankas ant savo kabinėlės sienų viršaus. Jei ir nustebo mus pamačiusi, akys neišduoda. Štai ji, Margo Rot Špygelman, stovi už keliolikos žingsnių nuo manęs, suskirdusiomis lūpomis, nepasidažiusi, purvinomis panagėmis ir užgesusiomis akimis. Niekada nesu matęs jos akių tokių negyvų, bet gal niekada ir nežiūrėjau į jas. Ji įbedė žvilgsnį į mane. Tikrai į mane, o ne į Leisę, Beną ar Radarą. Kaip gyvas nesu jautęs tokio įdėmaus žvilgsnio nuo pat anos valandėlės, kai Džeferson Parke į mane žiūrėjo negyvos Roberto Džoinerio akys.

Ji ilgai stovi tylėdama. Mane per daug baugina jos akys, ir aš nedrįstu eiti artyn. Pagaliau ji taria:

— Duok man kokias penkias minutes.

Ir vėl atsisėdusi ima rašyti.

Aš žiūriu į ją rašančią. Atrodo kaip visada, tik truputį murzina. Nežinau kodėl, bet vis maniau, jog ji atrodys pasikeitusi. Suaugesnė. Ir pagaliau išvydęs vos ją bepažinsiu. Tačiau štai ji prieš akis, žiūriu į ją per organinį stiklą, atrodo visai kaip anoji Margo Rot Špygelman, mergaitė, kurią pažinojau nuo dvejų metukų, — mergaitė, kurios susikurtą paveikslą aš įsimylėjau.

Ir tik dabar, kai ji užverčia bloknotą ir įsideda į šalia ant grindų padėtą kuprinę, atsistoja ir žengia prie mūsų, aš suprantu, jog tas paveikslas ne tik klaidingas, bet ir pavojingas. Kaip apgaulinga tikėti, jog žmogus yra daugiau negu tiesiog žmogus!

— Labas, — šypsodama taria ji Leisei. Pirmiausia apkabina ją, tada paspaudžia ranką Benui, Radarui. Kilstelėjusi antakius ištaria: — Labas, Kju. — Ir apkabina mane skubiai ir lengvai.

Man norisi palaikyti ją glėbyje. Norisi ko nors ypatingo. Noriu, kad ji kūkčiotų man į krūtinę, kad ašaros riedėtų dulkinais skruostais ir susigertų į mano marškinėlius. Tačiau ji, net neglustelėjusi prie manęs, atsisėda ant grindų. Aš sėdu priešais ją, Benas, Radaras ir Leisė įsitaiso man iš šonų, taigi visi išsirikiuojame prieš ją.

— Smagu tave matyti, — po valandėlės sakau jausdamasis taip, lyg pertraukčiau nebylią maldą.

Margo nusibraukia nuo kaktos kirpčiukus. Ji tartum renkasi, ką tiksliai sakyti, ir tik tada prabyla:

— Aš... aaa:.. Hm... Man retai reikia ieškoti žodžio kišenėje, ar ne? Bet dabar beveik netenka šnekėti. Aaa... Gal pradėkime štai nuo ko: kurių galų čia atsigrūdote?

— Margo, — taria Leisė, — Margo, mes taip dėl tavęs jaudinomės!

— Nėra reikalo jaudintis, — linksmai sako Margo. — Man viskas gerai. — Ji iškelia abu nykščius. — Netgi puikiai.

— Galėjai bent paskambinti ir pasakyti, — apmaudžiai taria Benas. — Nebūtų reikėję nežinia kur trenktis.

— Žinau iš patirties, Kruvinasis Benai, — jeigu jau išvažiuoji, tai ir išvažiuok. Beje, kodėl tu su suknele?

Benas užrausta.

— Nepravardžiuok jo, — piktai sako Leisė.

Margo įsmeigia į ją akis.

— O Dieve, nejau tu su juo susilaižei? — Leisė tyli. — Tik nesakyk, kad su juo susilaižei.

— Iš tikrųjų taip, — prakalba Leisė. — Ir iš tikrųjų jis klasiškas. O tu vis dėlto kalė. Ir aš vis dėlto išeinu. Buvo malonu vėl tave pamatyti, Margo. Ačiū, kad mane taip išgąsdinai ir kad paskutinį mėnesį mokykloje jaučiausi kaip suvažinėta, ir už tai, kad parodei visą savo bjaurumą, kai mes tave susiradome tik norėdami sužinoti, kaip laikaisi. Tave pažinti buvo didelis malonumas.

— O, ir tave. Argi be tavęs būčiau žinojusi, kokia aš stora?

Leisė atsistoja ir žygiuoja durų link, sutrešusios grindys net dreba. Benas nuseka paskui ją. Grįžteliu kitan šonan — Radaras irgi keliasi.

— Iki tų tavo rebusų aš tavęs beveik nepažinojau, — sako jis. — Tie rebusai man labiau patinka negu tu.

— Ką jis čia paisto? — klausia mane Margo. Radaras nieko neatsako, tylėdamas išeina.

Ir man, aišku, reikėtų išeiti. Jie mano draugai, tikrai didesni už Margo. Bet aš turiu daugybę klausimų. Kai Margo pakyla ir eina prie savo kabinos, užduodu patį akivaizdžiausią:

— Kodėl tu elgiesi kaip kiaulė?

Ji atsisuka, griebia man už marškinėlių ir šaukia:

— O ko jūs čia visi sugriuvot manęs neįspėję?

— Kaip aš galėjau įspėti, kai tu tiesiog išnykai nuo žemės paviršiaus?

Margo prisimerkia, matau, neturi ko sakyti, ir aš varau savo. Klaikiai ant jos supykęs. Už... Net nežinau už ką. Turbūt už tai, kad pasirodė esanti ne toji Margo, kurią tikėjausi rasti. Ne ta Margo, kurią taip sunkiai susikūriau ir įsivaizdavau, jog yra tikroji.

— Aš vis maniau, kad yra kokia nors svarbi priežastis, dėl kurios tu po tos nakties su niekuo nesusisiekei. Ir... tokia ta tavo priežastis? Pabėgai, kad gyventum kaip valkata?

Ji paleidžia mano marškinėlius, atsitraukia.

— Kas dabar elgiasi kaip kiaulė? Aš pabėgau taip, kaip ir reikia pabėgti. Sukaupi drąsą ir atplėši save visą kaip pleistrą. Tada tu toliau gali būti savimi, Leisė gali būti savimi, visi gali būti savimi, aš taip pat.

— Gaila, kad negalėjau būti savimi, Margo, nes maniau, jog tu negyva. Ilgai taip maniau. Todėl prikrėčiau visokių nesąmonių, kurių šiaip nė už ką nedaryčiau.

Margo vėl įsikimba man į marškinėlius ir šaukia tiesiai į veidą:

— Nekliedėk! Atvažiavai čia ne tam, kad įsitikintum, ar man viskas gerai. Tu atvažiavai gelbėti vargšelės Margo nuo jos psichozės, kad aš, neišmanydama, kaip atsidėkoti savo riteriui spindinčiais šarvais, nusiplėščiau drabužėlius ir maldaučiau tave paimti mano kūną.

— Pati kliedi! — šaukiu ir aš — beveik tiesą. — Tu tik žaidei su mumis, ar ne? Tik norėjai net pabėgusi gyventi savo malonumui ir kartu išlikti mūsų pasaulio centre.

Margo toliau rėkia, net nemaniau, kad jos tokia gerklė.

— Kju, tu net nepyksti ant manęs! Tu pyksti ant mano paveikslo, kurį laikai galvoje nuo pat kūdikystės!

Ji nori nueiti, bet aš sugriebiu už pečių, atsuku į save ir sakau:

— Ar nors kiek pagalvojai, kaip jausis kiti tau išvažiavus? Apie Ruti? Apie mane, Leisę, apie visus kitus, kuriems tu rūpėjai? Ne. Aišku, negalvojai. Kam gi galvoti apie tai, kas darosi kitiems? Ar ne, Margo? Juk taip?

Ji neprieštarauja. Nuleidusi galvą eina į savo kabiną. Nuspiria abi sieneles iš organinio stiklo, jos krinta ant stalo ir kėdės, tada nuslysta žemėn.

— NUTILK NUTILK AVIGALVI!

— Gerai, — nusileidžiu.

Kažkodėl Margo netekus savitvardos aš kaip tik susivaldau. Ir prabylu kaip mano mama:

— Nutilsiu. Mes abu lyg nesavi. O aš dar turiu daug klausimų.

Ji atsisėda į kėdę, kojas susideda ant buvusių kabinos sienelių.

Įbeda žvilgsnį į daržinės kertę. Mudu skiria keliolika žingsnių.

— Velnias, kaip išvis mane radot?

— Aš maniau, tu norėjai, kad mes tave rastume, — atsakau tokiu tyliu balsu, jog stebiuosi, kaip ji dar išgirsta, bet išgirsta ir suktelėjusi kėdę perveria mane žiauriu žvilgsniu.

— Nė velnio nenorėjau.

— „Daina apie save“, — aiškinu. — Gatris nuvedė prie Vitmeno. Vitmenas nuvedė prie durų. Durys nuvedė į prekybos centrą. Ten mums pavyko perskaityti uždažytą užrašą ant sienos. Nesupratau, kas tie „popieriniai miestai“, bet, pasirodo, gali būti ir nepastatyti, popieriuje likę gyvenamieji rajonai, tada pamaniau, kad tu nuvažiavai į kurį nors tokį rajoną ir iš ten jau negrįši. Bijojau, kad guli negyva kuriame nors jų, nusižudei, bet kažkodėl norėjai, kad aš tave surasčiau. Todėl ieškodamas tavęs apvažiavau ne vieną apleistą sklypą. Paskui suvenyrų krautuvėlėje rastą žemėlapį palyginau su smeigtukų skylutėmis sienoje. Įsiskaičiau į poemą, supratau, jog tu gal net nepabėgai, tiesiog pasislėpei ir planuoji. Rašai tame bloknote. Radau žemėlapyje Egloe, perskaičiau internete tavo komentarą, mes nusispjovėm į atestatų įteikimą ir atvažiavom.

Margo glostosi plaukus, bet jie trumpi, veido neuždengia.

— Idiotiškai nukirpo, — sako. — Norėjau pakeisti išvaizdą, bet atrodo juokingai.

— Man patinka, — tariu. — Tinka prie veido.

— Atleisk, kad buvau tokia bjauri. Bet suprask... Įeinat kaip niekur nieko, aš taip persigandau...

— Tai reikėjo pasakyti: „Kaip jūs mane išgąsdinot!“

Ji purkšteli.

— Na taip, mat tokią Margo Rot Špygelman visi pažįsta ir myli. — Patylėjusi sako: — Be reikalo įdėjau tą komentarą. Bet pamaniau, bus juokinga, kai po kiek laiko jį suras. Maniau, policija vis tiek suseks, bet bus per vėlu. Tame Omnictionary milijonai puslapių. Aš ne...

— Ką?

— Atsakysiu į tavo klausimą — aš daug apie tave galvojau. Ir apie Ruti. Ir apie tėvus. Kaipgi kitaip! Gal ir esu didžiausia pasaulyje savanaudė, bet, po galais, manai, būčiau taip pasielgusi be tikro reikalo?

Margo purto galvą. Pagaliau atsisuka tiesiai į mane, alkūnes įremia į kelius, ir tarp mūsų prasideda tikras pokalbis. Per atstumą, bet vis tiek.

— Aš paprasčiausiai nesugalvojau, kaip dar pabėgti, kad manęs nepartemptų atgal.

— Aš laimingas, kad tu gyva, — sakau.

— Kurgi ne... Aš irgi, — taria ji. Ir šypteli — pagaliau išvystu šypseną, kurios taip pasiilgau. — Todėl ir turėjau pabėgti. Kad ir koks sumautas gyvenimas, vis tiek geriau už tą kitą išeitį.

Поиск по сайту: