Ji vypteli

— Kvaileli, nutilk ir duok man pasakyti žmonišką komplimentą. Nei poezija, nei raumenys niekuo dėti. Nustebinai mane tuo, kad, nors baisiai jaudinaisi ir taip toliau, vis tiek buvai panašus į Kventiną iš mano detektyvo. Matai, jau kelinti metai rašau ant tos istorijos ir kas kartą pirma perskaitau prirašytą puslapį, ir visada žvengiu, nepyk, bet vis pagalvoju: „Siaubas, negaliu patikėti, kad Kventiną Džeikobseną tikrai laikiau tokiu superkietu, superištikimu kovotoju dėl teisybės.“ O tada... supranti... paaiškėjo, jog tu toks ir esi.

Galėčiau apsiversti ant šono, gal ir ji apsiverstų. Ir galėtume pasibučiuoti. Tačiau kokia prasmė dabar ją bučiuoti? Nieko iš to nebus. Taip ir gulime abu, žiūrime į giedrą dangų.

— Niekas nevyksta taip, kaip įsivaizduoji, — sako ji.

Dangus panašus į vienspalvį šiuolaikinės dailės paveikslą, mane traukia jo gelmės iliuzija, kelia aukštyn.

— Taip, tikrai, — patvirtinu. Bet pagalvojęs priduriu: — Kita vertus, jei neįsivaizduosi, išvis nieko nevyks.

Vaizduotė nėra tobula. Negali įlįsti į kito žmogaus galvą. Niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad Margo surasta supyks arba kad ji turi sukūrusi detektyvą, ant kurio kryžmai rašo savo planus. Ir vis dėlto įsivaizduoti save kitu žmogumi arba pasaulį kitokį — vienintelis kelias. Mašina, kuri naikina fašistus.

Margo pasisuka, padeda galvą man ant peties, ir mes gulime — lygiai taip, kaip įsivaizdavau mudu gulint žolėje šalia Jūrų akvariumo. Reikėjo įveikti tūkstančius mylių ir išlaukti šitiek dienų, bet štai: jos galva ant mano peties, jos alsavimas kutena man kaklą, mes abu sklidini alsaus nuovargio. Esame tokie, kokius norėjau mus matyti tada.

Kai pabundu, gęstanti dienos šviesa viską sureikšmina: ir gelstantį dangų, ir žolės stiebelius man virš galvos, lėtai linguojančius it grožio karalienės. Pasiverčiu ant šono ir matau, kad Margo Rot Špygelman klūpo už kelių žingsnių, džinsai kietai aptempę kojas. Ne iš karto susigaudau, kad ji kasa. Prišliaužiu prie jos ir taip pat imu kasti, žemė po žolės šaknimis sausa kaip pelenai. Ji šypsosi. Mano širdis pasileidžia šviesos greičiu.

— Ką norime iškasti? — klausiu.

— Neteisingas klausimas, — atsako ji. — Teisingas — ką norime užkasti?

— Gerai, tai ką norime užkasti?

— Mes kasame duobę Mažajai Margo, Mažajam Kventinui, kalytei Mimai Mauntvyzel ir vargšui negyvėliui Robertui Džoineriui.

— Manau, tokiam sumanymui galiu pritarti, — sakau.

Žemė sausa, išraižyta vabzdžių takų, panaši į apleistą skruzdėlyną. Mes atkakliai kasame plikomis rankomis, nuo kiekvienos iškeltos saujos žemių pakyla dulkių debesėlis. Kasame plačiai ir giliai. Kapas turi būti tikras. Netrukus rankas sukišu iki alkūnių. Braukdamasis nuo skruosto prakaitą dulkėmis ištepu rankovę. Margo veidas paraudęs. Užuodžiu jos kvapą, tokį pat kaip tą naktį, prieš jai pūkštelint į griovį prie Jūrų akvariumo.

— Aš jo niekada nesuvokiau kaip tikrai gyvenusio žmogaus, — taria ji.

Jai prabilus pasinaudoju proga atsipūsti ir atsitūpęs klausiu:

— Ko, ar Roberto Džoinerio?

Поиск по сайту: