Ji juokiasi

— Nori, kad sugadinčiau tau visą įdomumą?

— Na, labiau patiktų perskaityti.

Margo atverčia bloknotą ir parodo vieną puslapį. Raštas neįskaitomas, bet ne todėl, kad jos rašysena būtų bjauri, — paprasčiausiai ant gulsčių eilučių prirašyta stačiai.

— Kryžminis raštas, — paaiškina ji. — Labai sunku perskaityti, tik Margo moka. Gerai, sugadinsiu tau istoriją, pasakysiu, kas žudikas, bet tu prižadėk nesupykti.

— Pažadu, — sakau.

— Pasirodo, nusikaltimą įvykdė Roberto Džoinerio buvusios žmonos sesers brolis alkoholikas, nes jį buvo apsėdusi piktoji senovės Egipto katės dvasia. Sakiau, superinis siužetas. Tačiau aš, tu ir Mirna Mauntvyzel sugalvojame patys jį suimti, jis bando mane nušauti, bet tu puoli pasitikti kulkos ir didvyriškai miršti ant mano rankų.

Aš kvatoju.

— Nuostabu. Pradžia buvo tokia daug žadanti: mane įsimylėjusi gražuolė mergaitė, paslaptys ir intrigos — ir staiga aš nukepamas.

— O ką? — šypsosi Margo. — Man tik liko tave nužudyti, nes kitaip pabaigoje būtume turėję užsiimti pats žinai kuo, o dešimties metų aš nebuvau emociškai subrendusi rašyti apie tokius dalykus.

— Sutinku. Bet redaguodama padaryk, kad mes vis dėlto ką nors veiktume.

— Gal po to, kai tave nušaus tas piktadarys. Pabučiuosiu prieš mirtį.

— Kokia tu gera.

Galėčiau atsistoti ir priėjęs ją pabučiuoti. Galėčiau. Bet per daug visko sugadinčiau.

— Žodžiu, savo detektyvą užbaigiau penktoje klasėje. Po kelerių metų nusprendžiu pabėgti į Misisipę. Visus planus surašau šitame pačiame bloknote ant senosios istorijos ir pagaliau juos {vykdau — paimu mamos mašiną ir pabėgu už tūkstančio mylių palikusi makaronų sriubos lėkštėje užuominą. Pati kelionė man netgi nepatiko, jaučiausi tokia vieniša, bet aš pašėlusiai džiaugiausi, kad ėmiau ir tai padariau, aišku? Tada ant savo detektyvo imu rašyti naujus planus: visokias gudrybes, kaip suvesti kai kurias panas su kai kuriais bernais, papuošti namus tualetiniu popieriumi, rezgu visokias slaptas išvykas ir taip toliau. Devintoje klasėje pusė bloknoto jau prirašyta, tada nutariu iškrėsti dar vieną šunybę, atsakančią šunybę, ir tada išvažiuoti.

Margo nori pasakoti toliau, bet aš ją pertraukiu:

— Klausyk, man neaišku, kas kaltas, žmonės ar vieta? Kas, jeigu tave būtų supę visai kitokie žmonės?

— Kaip tu atskirsi tokius dalykus? Žmonės — tai kartu ir vieta, o vieta — kartu ir žmonės. Be to, nemačiau, su kuo dar būtų galima draugauti. Maniau, kad visi arba tokie baikštūs kaip tu, arba nieko aplinkui nematantys kaip Leisė. O daugiau...

— Aš ne toks baikštus, kaip tau atrodo, — prieštarauju. Ir tai tiesa. Suprantu tik pasakęs, bet vis tiek.

— Palauk, tuoj prieisiu ir prie šito, — vos neverkdama sako Margo. — Taigi devintoje klasėje Gasas nusiveža mane į Osprį... — Suglumęs kilsteliu galvą. — Į tą prekybos centrą. Pradedu važinėti ten viena, sėdžiu ir kuriu planus. Dvyliktoje klasėje galvojau tik apie paskutinį pabėgimą. Nežinau, gal kad rašydama skaitinėj au senąją istoriją, bet jau pačioj pradžioj į savo planus įtraukiau ir tave. Nutariau, kad viską darysime kartu, pavyzdžiui, įsibrausime į Jūrų akvariumą, norėjau, kad nebebūtum toks pavyzdingas berniukas. Ta viena naktis turėjo tave tarsi išlaisvinti. Tada jau galėjau dingti, o tu visada būtum prisiminęs mane tą naktį.

Planas užima net septyniasdešimt puslapių, jau galima jį vykdyti, viskas kuo puikiausiai suderinta. Bet staiga sužinau apie

Džeisą ir nusprendžiu pabėgti nieko nelaukusi. Tuojau pat. Nereikia nė atestato. Kuriems galams jis? Bet pirmiausia planą reikia pritaikyti prie pasikeitusių aplinkybių. Todėl visą paskutinę dieną mokykloje rašau savo bloknote, paknopstom taisau, kuriu kiaulystes Bekai, Džeisui, Leisei ir visiems kitiems, kurie nebuvo tikri draugai, kad man dingus žinotų, kaip jų visų nekenčiu. Bet vis tiek norėjau, kad kartu būtum tu. Mane tebeviliojo mintis padaryti tave nors truputį panašų į aną vaikystės detektyvo didvyrį.

Paskui tu mane nustebini, — pasakoja Margo. — Visus tuos metus tu man buvai popierinis berniukas — dvimatis tiek detektyvo veikėjas, tiek žmogus. Gyvenime, aišku, kitoks, bet vis tiek lėkštas. Tačiau tą naktį tu staiga tapai tikras. Viskas baigiasi taip keistai, šauniai ir stebuklingai, kad rytą grįžusi į savo kambarį suprantu, kaip tavęs stinga. Noriu ateiti pas tave pasikalbėti, bet jau nutarusi išvažiuoti, todėl turiu važiuoti. Ir paskutinę akimirką man šauna į galvą mintis palikti tau Osprį. Kad, jeigu ten patektum, greičiau įveiktum savo bailumą. Tai štai kaip... Galvoti reikia greit. Ant žaliuzių iš lauko pusės priklijuoju Vudžio plakatą, ant plokštelės apibraukiu dainos pavadinimą, tas dvi „Dainos apie save“ eilutes pažymiu kitokia spalva negu eilutes, kurias braukiau skaitydama poemą. Tau išvažiavus į mokyklą įlipu pro langą į tavo kambarį ir į durų vyrį įkišu laikraščio skiautelę. Ir važiuoju į Osprį — dar nesijaučiu galinti galutinai pabėgti, be to, noriu paruošti vietą tavo atvykimui. Suprask, aš nenorėjau, kad tu jaudintumeisi. Todėl ir uždažiau užrašą — nežinojau, kad jis vis tiek persišvies. Išplėšiau iš stalinio kalendoriaus prirašytus lapelius, nuėmiau nuo sienos žemėlapį, kuris ten kabėjo nuo tada, kai jame pamačiau Egloe. Paskui pasijutau pavargusi, pamaniau, jog neprivalau iškart važiuoti, ir atsiguliau miegoti. Iš viso ten nakvojau dvi naktis, matyt, kaupiau drąsą. Ir dar, nežinau, turbūt tikėjausi, kad tau greit pavyks mane rasti. Galų gale išjudėjau. Dvi paras važiavau. Ir dabar čia gyvenu.

Ji lyg ir baigė pasakoti, bet aš turėjau dar vieną klausimą.

— Kodėl kaip tik čia?

— Popierinis miestas popierinei mergaitei, — atsako ji. — Egloe radau knygoje apie visokius įdomius faktus, kai man buvo dešimt ar vienuolika metų. Niekaip neišėjo iš galvos. Žinok, kai tik užlipdavau į „SunTrusto“ viršutinį aukštą, — taip pat ir aną kartą, su tavimi, — žiūrėdama žemyn galvodavau ne apie tai, kad miestas apačioje popierinis. Aš galvodavau, kad pati esu popierinė. Ne visi kiti žmonės, o aš esu lengvai suglamžoma. Matai, kaip yra, — žmonėms patinka popierinės mergaitės įvaizdis. Visada patikdavo. Blogiausia, kad man pačiai patiko. Aš jį puoselėjau, supranti? Juk taip šaunu įkūnyti idėją, kuri visiems patinka. Bet aš pati neįstengiau iki galo ja patikėti. Todėl Egloe tapo vieta, kur popierinė idėja virsta tikrove. Taškas žemėlapyje virto tikra vieta, tikresne, negu įsivaizdavo tą tašką sugalvoję žmonės. Tada pamaniau, gal ir iš popieriaus iškirpta mergaitė toje vietoje gali pradėti tikrą gyvenimą. Ir aš panorau tai popierinei mergaitei, alpstančiai dėl populiarumo, skudurų ir panašių blizgučių, pasakyti: „Tu išvažiuosi į popierinius miestus ir iš ten negrįši .“

— Tas užrašas... — tariau. — Dieve, Margo, aš apvažiavau tiek apleistų sklypų, vis ieškojau tavo kūno. Aš tikrai... tikrai maniau, jog tu negyva.

Ji atsistoja, rausiasi kuprinėje, paskui griebia „Stiklinį gaubtą“ ir garsiai skaito:

— „Bet kai jau reikėjo tai padaryti, riešo oda man pasirodė tokia balta ir bejėgė, kad nesiryžau. Apėmė jausmas, kad tai, ką noriu nužudyti, yra ne po šia oda, ne šioje plonoje mėlynoje gyslelėje, kuri tvinksi po mano nykščiu, bet kažkur giliau, slapčiau, ir ta vieta daug sunkiau pasiekiama.“ — Ji vėl sėdasi šalia, veidu į mane, mes taip arti, jog mūsų džinsų audeklas liečiasi, nors patys keliai ne. — Suprantu, ką ji nori pasakyti. Žinau, kas yra ten, giliau ir slapčiau. Vidiniai įtrūkiai. Kaip žemės plutos sprūdžių linijos.

— Man patinka toks palyginimas, — sakau. — Arba kaip plyšiai laivo korpuse.

— Tikrai tikrai.

— Ir dėl jų laivas pagaliau nuskęsta.

— Tiksliai, — taria ji.

Mes kalbame vis greičiau.

— Negaliu patikėti, jog tu nenorėjai, kad aš tave rasčiau.

— Atleisk. Jeigu tau nuo to bus geriau, galiu pasakyti, tu mane nustebinai. Ir džiaugiuosi, kad esi čia. Su tavim smagu keliauti.

— Ar tai pasiūlymas? — klausiu.

— Galbūt, — šypteli ji.

Mano širdis jau taip seniai spurda, jog euforija nuo šito vieno žodžio atrodo ištveriama, beveik.

— Margo, jeigu tu grįžtum vasarai namo... mano tėvai sakė, galėtum pagyventi pas mus arba susirasti darbą ir butą kur kitur, paskui prasidės koledžas ir tau niekada nebereikės gyventi su tėvais.

— Ne tik dėl jų negaliu. Grįžusi tuoj pat vėl įklimpčiau ir jau niekada neištrūkčiau. Įtrauktų ne vien paskalos, vakarėliai ir visas kitas šlamštas — pradėtų vilioti ir teisingas gyvenimas: koledžas, darbas, vyras, vaikai, visos tos nesąmonės.

Visa bėda, jog aš tikiu koledžu, būtinybe dirbti ir net gal kada nors turėti vaikų. Aš tikiu ateitimi. Gal tai ir charakterio yda, bet ji įgimta.

— Tačiau koledžas tik praplečia galimybes, o ne jas susiaurina, — pagaliau tariu.

Ji šypteli.

— Ačiū, Džeikobsenai, patarėjau aukštojo mokslo klausimais, — sako ji ir pakeičia temą: — Vis galvojau, kaip tu ten, Ospryje. Ar apsiprasi su vieta. Ar nustosi bijojęs žiurkių.

— Nustojau. Man ten netgi pradėjo patikti. Žinok, praleidau kone visą išleistuvių naktį.

— Jėga, — nusišypso ji. — Taip ir maniau, kad galų gale tau ims patikti. Man Ospryje niekada nenusibosdavo, bet pirmiausia todėl, kad turėdavau grįžti namo. O čia man pasidarė nuobodu. Nėra ko veikti, todėl baisiai daug skaitau. Ir vis labiau nervinuosi, nes nieko šitam krašte nepažįstu. Vis laukiau, kad nuo šitos vienatvės ir nervų užsinorėsiu grįžti. Bet taip ir neužsinorėjau. Vienintelis dalykas, Kju, kurio negaliu padaryti.

Linkteliu. Suprantu ją. Įsivaizduoju, kaip sunku grįžti, kai savo delnais esi užklojusi visus žemynus... Tačiau dar pabandau, paskutinį kartą:

— Bet kas bus pasibaigus vasarai? Kaip dėl koledžo? Kaip dėl viso tolesnio gyvenimo?

— O ką? — gūžteli Margo.

— Ir tau nė kiek nebaisu, kaip bus... toliau?

— „Toliau“ susideda iš virtinės „dabar“, — atšauna ji. Neturiu ko sakyti, bandau suvokti jos žodžius, o ji taria: — Emilė Dikinson. Kaip minėjau, aš labai daug skaitau.

Mano manymu, ateitis verta, kad ja tikėtume. Tačiau su Emile Dikinson nepasiginčysi. Margo atsistoja, užsimeta kuprinę ir paduoda ranką.

— Einam pasivaikščioti.

Lauke ji paprašo telefono. Paėmusi surenka numerį, aš einu šalin, kad galėtų laisvai pasikalbėti, bet ji sulaiko mane už rankos. Taigi einame per lauką, ji kalbasi su tėvais.

— Labas, čia Margo... Aš esu Egloe, Niujorko valstijoje, su Kventinu... Aaa... ne, mama, tik galvoju, kaip tau sąžiningiau atsakyti... Mama, gana... Nežinau, mama... Nutariau išvažiuoti į išgalvotą miestą, štai kas atsitiko. Na, nemanau, kad pasukčiau atgal...

Galima šnektelėt su Ruti? Labas, sese... Taip, bet aš pirmoji tave pamilau... Ką gi, atsiprašau. Padariau klaidą. Maniau... Nežinau, Ruti, ką maniau, tai buvo klaida, dabar jau skambinsiu. Mamai gal ir ne, o tau būtinai... Trečiadieniais?.. Trečiadieniais tu užsiėmusi. Hmm. Gerai. O kokia diena tau tinka?.. Tegul bus antradienis... Taip, kiekvieną antradienį... Aha, ir šitą antradienį. — Margo kietai užsimerkia, sukanda dantis. — Gerai, Ruti, grąžink telefoną mamai... Mama, aš tave myliu. Neprapulsiu. Prižadu... Aha, gerai, ir tau. Iki.

Ji sustoja, užvožia telefoną, bet dar neatiduoda. Taip jį suspaudžia, kad pirštų galiukai parausta, ir numeta jį žemėn. Rikteli trumpai, bet labai garsiai, riksmui nutilus pajuntu, kokia gūdi tyla gaubia Egloe.

— Ji įsitikinusi, kad mano pareiga jai įtikti, tai turėtų būti karščiausias mano noras, o jei nesistengiu įtikti — lieku gatvėje. Ji pakeitė užraktus. Tai buvo pirmi jos žodžiai. Siaubas.

— Užjaučiu, — burbteliu ir, praskyręs žalsvai rudas žoles, pakeliu telefoną. — Bet su Ruti draugiškai pasišnekėjai?

— Aha, ji šaunuolė. Gailiuosi, kad iki šiol jai neskambinau.

— Kurgi ne...

Ji žaismingai kumšteli man.

— Turi taisyti man nuotaiką, o ne gadinti, — sako. — Toks tavo vaidmuo!

— Aš ir nežinojau, kad mano pareiga — įtikti jums, ponia Špygelman.

Поиск по сайту: